Didžiausias stebuklas man būtų pakilt:
Su vėju varžytis dėl Saulės artumo,
Ledais, antai – žemėj – baltumo tyrumo,
Mintim, viršum visko, – dėl jausmo blaivumo.

Pakilus pirmiausia pagaučiau aš kaitrą,
Danguj virš bedugnės plasnočiau, kol greitai
Praslystų jinai, tarsi audra didinga
Apsirėdžiusi apdaru. Vasaros galingos.

Sugaučiau spalvas ir neduočiau vaivorykštei –
Parneščiau į Žemę su savimi kovojančią.
Ir jūrai išpūsčiau kaip smiltis iš saujos
Mažas ir lengvas: lai liejasi spalvos!

Didžiausias stebuklas man būtų pakilt.
Ne dėl to, kad nemėgčiau lytėti aš žemės.
Aš noriu jausti, nenoriu jos mint.
Aš noriu ne kojom, o širdimi su ja glaustis.