Ne vienas netgi sąžinę parduoda,
Į šalį nustumta gera knyga.
Prie kelio vienišas akmuo pajuodo,
Kai perbraukiau per jį šiurkščia ranka.
Nustebęs dairėsi – jo nieks neglosto,
Pripratintas prie kojų spyrių jis.
Giliai į dulkes slepia savo skruostą
Ir niekam nuoskaudos neišsakys.
O gaila juk. Ir gaila, ir graudu man,
Guodžiau aš jį, palinkusi arčiau.
Nurijusi įstrigusį kartumą,
Atleisk, drauguži... tyliai paprašiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-03-17 10:24:01
Labai dėkoju visiems.
Vartotojas (-a): skaimik
Sukurta: 2009-03-17 08:56:00
gerai palyginta NUSTUMTA KNYGA ir SPARDOMAS AKMUO, irPARDUOTA SĄŽINĖ.Man rodos jie vienodai nuskriausti.........
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-03-13 14:38:03
atleidžiu... ;) labai jautru
Vartotojas (-a): CureLT
Sukurta: 2009-03-13 12:43:42
Rimuojama neblogai. Tačiau ką nori pasakyti? Iki atomazgos reikėtų daugiau dramos, kad ATLEISK būtų išgirstas nė neskaičius.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-03-13 12:20:53
Nurijusi įstrigusį kartumą,
Atleisk, drauguži... tyliai paprašiau.
...pagauta nuotaika... labai...
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-03-13 11:32:33
Labai jausminga.Visada norėjau akmenuką paguosti.Puikiai skaitosi.
Anonimas
Sukurta: 2009-03-13 10:57:43
Akmuo - žmogaus širdimi, būna ir taip..... Tai tik man taip atrodė skaitant, taip pajaučiau, gera skaityti, liūdnos mintys.Nuoširdus.