Ne vienas netgi sąžinę parduoda,
Į šalį nustumta gera knyga.
Prie kelio vienišas akmuo pajuodo,
Kai perbraukiau per jį šiurkščia ranka.

Nustebęs dairėsi – jo nieks neglosto,
Pripratintas prie kojų spyrių jis.
Giliai į dulkes slepia savo skruostą
Ir niekam nuoskaudos neišsakys.

O gaila juk. Ir gaila, ir graudu man,
Guodžiau aš jį, palinkusi arčiau.
Nurijusi įstrigusį kartumą,
Atleisk, drauguži... tyliai paprašiau.