Kiek daug purvo, drabstymosi, kiek daug klysta,
Nors atrodė – ko jiems trūksta, ko?
Kregždės jau seniai paliko lizdą,
Nutarė ramybės paieškot.
Betgi buvo jausmas, ir altorius buvo,
Ir švelniausi žodžiai, pažadai.
Šiandien iš jų lūpų vien tik pyktis srūva,
Rėžiasi krūtinėse randai.
O gyvenimas pro šalį lekia, skuba,
Jo nesustabdyt, nesugrąžint.
Oi, kaip reikia mūsų širdžiai saulės rūbo,
Gal Gerumą, Šilumą pažins.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-03-04 22:07:53
Taip,reikia mums to saulės rūbo...ir gerumo reikia...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-03-04 19:51:23
Taip, žmogui visko reikia. :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-03-04 17:47:49
Oi, kaip reikia mūsų širdžiai saulės rūbo
Pritariu, Svyruoklyt. Gera mintis...
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-03-04 12:24:36
Gal...:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-03-04 11:58:04
Kregždės jau seniai paliko lizdą,
Nutarė ramybės paieškot.
...graudžiai...
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-03-04 10:43:44
Ogyvenimas pro šalį lekia, skuba,
Jo nesustabdyt, nesugrąžint.
Oi, kaip reikia mūsų širdžiai saulės rūbo,
Gal Gerumą, Šilumą pažins.
Visas kūrinys nuostabus, bet mane būtent šitie žodžiai už širdies griebė...
Anonimas
Sukurta: 2009-03-04 10:29:12
Liūdna pasidarė, ai Svyruokle, pavasaris tuoj, pasibaigs gal ta prieblanda, negi taip....Geras Tavo kūrinys - aktualus, susimąsčiau...Su pavasariu, sako vieversiai jau sugrįžo, Neliūdėk :)