Kiek daug purvo, drabstymosi, kiek daug klysta,
Nors atrodė – ko jiems trūksta, ko?
Kregždės jau seniai paliko lizdą,
Nutarė ramybės paieškot.

Betgi buvo jausmas, ir altorius buvo,
Ir švelniausi žodžiai, pažadai.
Šiandien iš jų lūpų vien tik pyktis srūva,
Rėžiasi krūtinėse randai.

O gyvenimas pro šalį lekia, skuba,
Jo nesustabdyt, nesugrąžint.
Oi, kaip reikia mūsų širdžiai saulės rūbo,
Gal Gerumą, Šilumą pažins.