Tylų smėlį jaukia pėdos
Pėdos smėly tyliame
Tu brendi į žalią jūrą
Ji bangų vėl sujaukta
Savo pėdom iššukuosi
Pinsi vėl delnais kasas
Iš pavydo kopų smėlis
Pėdas tau aplips basas
Tu čia svetimas nelauktas
Tik svetys jos bangose
Kiek ji pėdų beskalautų
Grįš pas smėlį visada
Ir bučiuos bangom priklupus
Savo smėlio smilteles
Jūra vėl sausas jo lūpas
Vilgys savąja drėgme
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-03-02 20:08:50
Per daug kartojimo - būna, kai kartojama labai motyvuotai, o čia tos motyvacijos kiek mažoka, kai keli simboliai vis sukasi ir sukasi vienas aplink kitą.
Vartotojas (-a): Jurgino žiedas
Sukurta: 2009-03-02 16:05:48
ištikruju šis eilėraštis - parodija. Parodija visų seilionių, kurių prikuria įsimylėję žmonės. Šį kartą smėlis buvo mylimasis, o jūra mylimoji. :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-03-02 12:45:03
Salomėjiškai nuskambėjo man:)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-03-02 10:49:41
labai daug smėlio:) (net 5 k.) Yra gražių, vaizdingų išraiškų. Jei tik išskaidrinus...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-01 22:21:20
Na, matyt, taip ir reikia priimti, kaip "dar vieną istoriją" šalia kitų.