Atleiski, mama, nebesuprantu,
Kaip staigiai sugebėjau tapti šitoks senas.
Žili plaukai, išbrinkę paakiai,
O širdyje toks pat troškimas –
Skristi tarsi vėjui...
Nesuprantu, per greitai, neteisėtai.
Užplūdo liūdesys, ir ką.
Bet mano sielai, nuoširdžiai akėtai,
Stiprybės gurkšnį ištiesia ranka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sinonis
Sukurta: 2009-03-07 02:04:04
palietė,
ir matau kad visus skirtingai
man čia jausmo daugiau negu žodžio
Vartotojas (-a): lietus
Sukurta: 2009-03-06 14:14:42
liūdnas.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-03-02 19:16:09
Jaunesnė yr širdis už kūną,
O taip dažniausiai juk ir būna... :)))
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-01 22:33:19
taip, pamąstymas- reikia jo.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2009-03-01 11:08:42
tos savęs akėjimas, ieškojimas. geras
Anonimas
Sukurta: 2009-02-28 22:32:06
optimistiškas. ir lyriškas.