Atleiski, mama, nebesuprantu,
Kaip staigiai sugebėjau tapti šitoks senas.
Žili plaukai, išbrinkę paakiai,
O širdyje toks pat troškimas –
Skristi tarsi vėjui...

Nesuprantu, per greitai, neteisėtai.
Užplūdo liūdesys, ir ką.
Bet mano sielai, nuoširdžiai akėtai,
Stiprybės gurkšnį ištiesia ranka.