Kai plyšta pumpurai ir erdvės priešaušrio apsąla nuo sparnuotųjų aistros,
Kada dirvono žalias rūbas lietum ištraukiamas per vieną naktį,
Yra labai karti akimirka pajutusiems savas ribas,
Yra branda, kada tiesos nuogumas nebetrikdo –
Tiesiog jauti, kad sugebi apglėbti horizontą.
Po to ilgai meldies... Anokia paslaptis –
Juk trokšti, kad pavasario ženklai
Suoštų, sučiulbėtų, sužaliuotų tavyje
Ir tu pakliūtumi į užsimiršusių, tačiau ne užmirštųjų skaičių,
Bet saulę girdinčios sulos kas metai žmoguje mažėja, kol tartum paskutinis ženklas
Pasklinda šypsena susenusiam veide –
Praplyšo pumpurai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-03-04 22:47:06
Suoštų,sučiulbėtų,sužalioutų tavyje-gyvybiški troškimai ir puikus minčių išdėstymas.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-03-01 11:05:58
Daug išminties čia brandžiai sutelkta, nebanaliai vaizdingai surišta ir, atrodo, tokiu natūraliu kalbėjimu išskleista. Patiko. Labai.
Anonimas
Sukurta: 2009-02-28 23:01:01
labai daug žavinčių vaizdinių.
kūrinys kažkaip savotiškai praturtina skaitytoją
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-02-28 17:20:53
Nuo žaismingo pavasario iki rudens... pavasariškai... :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-02-28 11:47:22
girdinčios ar girdančios ......logiškiau , žinoma, būtų antras.
teplyšta pumpurai :)
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-02-28 11:19:03
Tiesa iki kaulų smegenų