Kai plyšta pumpurai ir erdvės priešaušrio apsąla nuo sparnuotųjų aistros,
Kada dirvono žalias rūbas lietum ištraukiamas per vieną naktį,
Yra labai karti akimirka pajutusiems savas ribas,
Yra branda, kada tiesos nuogumas nebetrikdo –
Tiesiog jauti, kad sugebi apglėbti horizontą.
Po to ilgai meldies... Anokia paslaptis –
Juk trokšti, kad pavasario ženklai
Suoštų, sučiulbėtų, sužaliuotų tavyje
Ir tu pakliūtumi į užsimiršusių, tačiau ne užmirštųjų skaičių,
Bet saulę girdinčios sulos kas metai žmoguje mažėja, kol tartum paskutinis ženklas
Pasklinda šypsena susenusiam veide –
Praplyšo pumpurai.