Gal tu matei, kaip vakaras pravirksta,
Kaip pievoj galvas nulenkia ramunės.
Gal tu girdėjai, kaip žuvėdros klykia,
Kaip jūroj ošia bangos lyg apduję.
Gal tu matei likimo laivą,
Kuris, nešiojamas smarkuolio vėjo,
Kažkur vis ieško savo uosto,
Kažko tai artimo, ką visada turėjo...
Dabar nerūpi jam nei vakaras, nei rytas,
Nei jūros paukščiai, nei bangų ošimas.
Jo buvęs gimtas uostas uždarytas,
Jame jau neputos laukimo vynas...
___________________________________
Ridenas ašara per skruostą,
Jaučiu, reikės palikt visus,
Tai, kas brangu, tai, ką žinai...
Rakint neramų savo laivą
Prie nežinomybės uosto
Ir pasilikti amžinai...
ardas
2009-02-26 16:42:18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-03-05 16:34:53
Va kas man nauja , čia geras apibūdinimas, laukimas kaip vynas, gera skaityti, aš tai melodiją jaučiu, nors ir klausos dievulis - pagailėjo . :)
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-02-26 19:07:33
Nuostabiai parašyta... Žavingas kūrinys... Man labai patiko nuotaika ir išdėstymas :)
Anonimas
Sukurta: 2009-02-26 17:21:45
"ieško ... Kažko tai artimo- ką visada turėjo"
gražiai parašytas.
Paskutinis posmas, lyg kitas eilius.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-02-26 17:10:27
Gražus eilėraštis, man patiko. Tik raktais galime ne vien užrakinti, bet ir atrakinti. Aš už tuos raktus, kurie atrakina ir leidžia vėl ieškoti svaigių tolių, naujų uostų.