Gal tu matei, kaip vakaras pravirksta,
Kaip pievoj galvas nulenkia ramunės.
Gal tu girdėjai, kaip žuvėdros klykia,
Kaip jūroj ošia bangos lyg apduję.

Gal tu matei likimo laivą,
Kuris, nešiojamas smarkuolio vėjo,
Kažkur vis ieško savo uosto,
Kažko tai artimo, ką visada turėjo...

Dabar nerūpi jam nei vakaras, nei rytas,
Nei jūros paukščiai, nei bangų ošimas.
Jo buvęs gimtas uostas uždarytas,
Jame jau neputos laukimo vynas...

___________________________________

Ridenas ašara per skruostą,
Jaučiu, reikės palikt visus,
Tai, kas brangu, tai, ką žinai...
Rakint neramų savo laivą
Prie nežinomybės uosto
Ir pasilikti amžinai...