Ar tu gali
paliest dienų
spalvotą žiedą,
pajust ugnies vėsumą naktį,
kada tyla
medžius įtempia
ir skambina,
ir skambina,
ir skambina...

Ar tu gali
ilgai ir tyliai
klausytis muzikos, kurios nėra, -
tik vėjas bėga
viršum miško,
virš lauko, virš tavęs
palikdamas,
palikdamas,
palikdamas...

Ir, rodos, jau nebesuspėsi,
negrįši niekad ten,
kur nebuvai,
bet kur turėtum būt:
laše spalvoto žiedo,
ugnies, tylos ir medžių –
bėgimo vėjo lietime...

O žeme,
žydintis ugnies lašeli,
krūtinėj man plaki:
diena-naktis, diena-naktis, diena-naktis -
ir saulę pakeli, ir mėnesį;
pro šalį bėga žiburiai –
tai laiko tolstantis sudie
kaip SOS į tavo širdį:
paklausk savęs, paklausk...

Paklausk, ar dar gali išgirst
bumbsėjimą po obelim,
tylos šarmotąjį peizažą,
ar vėjo draskomi
kai medžiai rąžos
Bacho fugos sūkury,
ar tu gali...