Keleiviui
Ar tu gali
paliest dienų
spalvotą žiedą,
pajust ugnies vėsumą naktį,
kada tyla
medžius įtempia
ir skambina,
ir skambina,
ir skambina...
Ar tu gali
ilgai ir tyliai
klausytis muzikos, kurios nėra, -
tik vėjas bėga
viršum miško,
virš lauko, virš tavęs
palikdamas,
palikdamas,
palikdamas...
Ir, rodos, jau nebesuspėsi,
negrįši niekad ten,
kur nebuvai,
bet kur turėtum būt:
laše spalvoto žiedo,
ugnies, tylos ir medžių –
bėgimo vėjo lietime...
O žeme,
žydintis ugnies lašeli,
krūtinėj man plaki:
diena-naktis, diena-naktis, diena-naktis -
ir saulę pakeli, ir mėnesį;
pro šalį bėga žiburiai –
tai laiko tolstantis sudie
kaip SOS į tavo širdį:
paklausk savęs, paklausk...
Paklausk, ar dar gali išgirst
bumbsėjimą po obelim,
tylos šarmotąjį peizažą,
ar vėjo draskomi
kai medžiai rąžos
Bacho fugos sūkury,
ar tu gali...