Pažinimas

…O kaip žinoti – tu myli žmogų ar nemyli?
Kaip rasti ribą, kaip suprast jausmus?
Kai sielos gelmėse tau aistros kyla,
O protas šaukia – nepasiduoki, klius!

Išpuoselėt gali šį jausmą iki begalybės.
Vadinti meile bučinius, glamones, svajones,
Gyvenimą drauge, saulėlydžius prie jūros,
Tikėti žodžiais, pasakytais lietuje.

Bet pažinimas atkeliauja neprašytas.
Pabudus rytą, tu jau aiškiai supranti,
Kad būtent šitą žmogų vis dėlto tu myli.
Ir kad gyvenimas be jo – tik tuščias varpo skambesys nakty...
Vakarė

2009-02-26 11:14:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2009-02-26 13:41:15

Vis tiek naivus.

Anonimas

Sukurta: 2009-02-26 11:55:45

Ėjimas į suvokimą "gyvenimas be jo – tik tuščias varpo skambesys nakty" - gražiai.
Vizualiai paskutinė eilutė "išlenda".

Vartotojas (-a): Žaneta

Sukurta: 2009-02-26 11:34:37

Labai patiko paskutinės eilutės.Tiėsa, kad be mylimo žmogaus tuščia.Išgyvename tą tušumą daugumas.