…O kaip žinoti – tu myli žmogų ar nemyli?
Kaip rasti ribą, kaip suprast jausmus?
Kai sielos gelmėse tau aistros kyla,
O protas šaukia – nepasiduoki, klius!

Išpuoselėt gali šį jausmą iki begalybės.
Vadinti meile bučinius, glamones, svajones,
Gyvenimą drauge, saulėlydžius prie jūros,
Tikėti žodžiais, pasakytais lietuje.

Bet pažinimas atkeliauja neprašytas.
Pabudus rytą, tu jau aiškiai supranti,
Kad būtent šitą žmogų vis dėlto tu myli.
Ir kad gyvenimas be jo – tik tuščias varpo skambesys nakty...