Santrauka:
Buvo mūsų medžiai,braškių lysvės, miškas, į kurį vesdavusi mane Ji - Močiutė.
Garuoja braškių areolė virš vokų –
Toks aromatas iš vaikystės „ linko“.
Nostalgiškom minutėm sugrįžtu
Pliušinį žaislą ašarom suvilgius.
Dangstausi šiąnakt dervišo marška
Išsiuvinėtą raštais senamadžiais.
Blyški palangė šnabžda, kad tave
Aš palikau po mūsų meilės medžiais.
Ar dar ten kvepia braškėmis rytai
Ir žemuogės ant smilgų veriant sirpsta?
Gal čirškia tų žiogų vaikų vaikai,
Tik braškių nėr – jos pievomis pavirto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-03-02 18:01:13
Oi, priminėte laukines braškes... Jos iš tikrųjų pievomis pavirto.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-02-26 19:02:14
...man ištisai kūrinys patiko...toks šiltas, mielas...kiekvienas žodis savo vietoje...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-02-26 13:16:53
Pirmi du posmai puikūs, o paskutinis jau silpnas.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-02-26 12:47:07
kūrinys ir savo rimu ir mintim apkabina, pasijunti močiutės glėbyje. Nostalgija.