Aš nežinau, iš kur mintis ir žodžiai tie ateina,
Kodėl jie sugula į sakinį, į trapią eilę?
Kodėl vieni palieka ilgesį kaip liūdną dainą,
Kiti – vyšnios dvelkimą, rasą gaivią?
Daug rimtų straipsnių teko parašyti
Ir raštų įvairių savu laiku sukūriau,
Tik nežinau, sunku man pasakyti,
Kodėl dabar žodžiai sparnuotieji užbūrė.
Žmogus – didžiausia žemėj paslaptis,
Ir nenuspėt, kuriam jo žodžiui lemta likti,
Kuriuos lyg plėnis laikas išblaškys.
Gal kitoje širdy bus vietos jiems nušvisti?
Dešimtmečių ilgų gal neturiu –
Paleistas laikrodis taip greitai tiksi,
Tiktai žinau, kol čia, kol gyvenu,
Laimingas, galėdamas žodžius savus,
lyg vėją pasitikti.
Didieji užmojai, darbai jau padaryti,
O gal ir ne? Tik vienas Dievas žino.
Bet gera taip svajoti ir rašyti
Apie pavasarį, kėkštus ir, žinoma,
Tėvynę.
2009-02-18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-02-19 13:39:00
Faustiški apmąstymai, ypač antras posmas kažkuo priminė man visa tai.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-02-19 08:21:02
Gražūs apmąstymai.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-02-19 07:47:53
pavasaris Tėvynėj..... žinoma ir
kėkštai :)