Aš nežinau, iš kur mintis ir žodžiai tie ateina,
Kodėl jie sugula į sakinį, į trapią eilę?
Kodėl vieni palieka ilgesį kaip liūdną dainą,
Kiti – vyšnios dvelkimą, rasą gaivią?

Daug rimtų straipsnių teko parašyti
Ir raštų įvairių savu laiku sukūriau,
Tik nežinau, sunku man pasakyti,
Kodėl dabar žodžiai sparnuotieji užbūrė.

Žmogus – didžiausia žemėj paslaptis,
Ir nenuspėt, kuriam jo žodžiui lemta likti,
Kuriuos lyg plėnis laikas išblaškys.
Gal kitoje širdy bus vietos jiems nušvisti?

Dešimtmečių ilgų gal neturiu –
Paleistas laikrodis taip greitai tiksi,
Tiktai žinau, kol čia, kol gyvenu,
Laimingas, galėdamas žodžius savus,
                                                lyg vėją pasitikti.

Didieji užmojai, darbai jau padaryti,
O gal ir ne? Tik vienas Dievas žino.
Bet gera taip svajoti ir rašyti
Apie pavasarį, kėkštus ir, žinoma,
                                                 Tėvynę.


2009-02-18