Kėkštas

Jauku namuos, kompiuteris, minkšta kėdė,
Pasaulio grožis prieš akis,
O ten, už lango, pamiškėj,
Šerkšnotų medžių spindesys.

Rašau, trinu ir vėl rašau,
Tik vis tos mintys pilkos, lėkštos,
Žvelgiu miškan, ten ant šakos
Nutūpęs spokso kėkštas.

Minutė praslenka, kita,
O jis langan vis žiūri,
Gal nubaidyt man jį, ar ką,
Kur skrist kitur neturi?

Iš paukščio šio jokios naudos,
Net vasarą negieda,
Palauks, kol vyšnios tik sunoks,
Žiūrėk, jau ir nelieka.

Rašau toliau, tiktai jaučiu,
Kaip gręžia jis gręžte:
– Na pajudėk, gi po pietų
Atnešk, kas liko, čia.

Žinau, ką dar galvos, kas bus –
Dalinsimės pietus.
Skrajūnas paukštis – išdidus,
O aš... tiktai žmogus.


2009-02-14
skroblas

2009-02-17 07:38:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2009-02-18 20:02:30

Pro langą dažnai matau sodelyje skraidančius dagiliukus ir genį... :))) Gražiai dėliojate mintis...

Vartotojas (-a): saulyteinspain

Sukurta: 2009-02-18 11:33:23

Mielos eilės. Įdomi tema. Labai patiko :)

Vartotojas (-a): skroblas

Sukurta: 2009-02-18 08:15:09

Ačiū, miela Pelėda. Skroblas - toks guobų šeimos medis, kuris labai atitinka ne tik mano kartais šiurkštoką charakterį, bet ir nelabai sklandų rašymo stilių, o taip pat labai menkai "aptašytas" mintis. Be to, tai mano medis pagal gimimo datą.

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2009-02-17 22:46:02

Patiko.
Kodėl "skroblas", o ne "skroblus"?