Trūkinėja siela apledėjus,
Stingdama širdis vos plaka.
Kerta nevilties smiltelėm vėjas,
Užpustydamas vaikystės taką.
Debesys vis tamsesni virš lauko,
Kuriame jaunystės džiaugsmą radom.
Atminty tik žvengia žirgas laukas,
Ir padangėj žiba Grigo ratai...
Niūresni sapnai, pilkesnės dienos,
Ūkanomis gobstosi rugienos...
Kur tas skuodžiantis, uždusęs vaikas?
Kur jaunuolis, apsvaigintas meilės?
-----------------------------------------------------
Tirpsta, tirpsta tau paskirtas laikas,
Šiurpsta karšiamas senatvės kailis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-01-23 20:17:22
* taip,
atsiprašau už nukreivaraidžiavimą :-)
Anonimas
Sukurta: 2006-01-20 11:29:37
Gražus labai. Be to, tie Grigo ratai, jaunimas taip nesako, todėl labai mielai nuskamba.
Vertinu tokius eilėraščius.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-01-14 15:49:20
yaip, gražus :-)
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-01-13 14:15:26
Aišku gražus, Vlabur! Viskas čia gražu. Šiandien skaitau ir man jau kitaip atrodo. Sakiau - įstabus eilėraštis. Ir, ko gero, galima jį priskirti jau sonetui. Dėl mano pasakytos minties apie pabaigą prieš porą dienų - tikriausiai buvau neteisi. Bet man taip atrodė, o tai tik variantas... Vistiek autoriaus paskutinis žodis!
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-01-12 21:59:26
Man labai gražu iki 'Kur tas skuodžiantis, uždusęs vaikas?'
Žinau, kaip autoriui yra sunku atsisakyti dalies teksto, bet, man atrodo, kad be paskutiniųjų 4 eilučių eilėraštis tiesiog įstabus.
Pabaigos sentimentai per daug sukonkretina ir sukelia tarsi gailestį, kas jau savime yra moralas Likimui, Gyvenimui ar net Dievui... Nusišneku truputėlį, mielas Sodininke, bet nepykite, man nuoširdžiai taip atrodo...