Mes žvelgiame abudu į žvaigždes,
Dangus tas pats, bet skliautai jo skirtingi.
Gerai pamąstęs supranti – išties
Vieni kitiems juk esam reikalingi.
Net paukštis ieško paukščio, jo giesmės,
Be saulės žemė niekad nežydėtų.
Todėl ir tiesiam draugui ranką mes,
Ir trokštam, kad matytų mus, girdėtų.
Mes matome ne tas pačias žvaigždes,
Nors jungia mus jautrus ir giedras žodis.
Antraip kas nesuklysti mums padės,
Kas akmenį po kojomis parodys?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2009-02-12 21:16:35
Gražus eilėraštis. Be to, retai kas taip tobulai valdo klasikinę strofą. Širdis atsigauna perskaičius.
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-02-11 15:20:32
Tikrai tikrai nuostabūs žodžiai. Įkvepia gerumu širdį...
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-02-10 16:36:10
Mes matome ne tas pačias žvaigždes...
...gyvenimiškai,patiko...
Vartotojas (-a): Svajotoja
Sukurta: 2009-02-10 16:21:43
Labai jautriai ir gražiai...graži tiesa...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-02-10 16:16:18
Net paukštis ieško paukščio, jo giesmės,
... TIKRAI NUOSTABŪS ŽODŽIAI...žodžiai tikri ir gilūs...
Anonimas
Sukurta: 2009-02-10 12:30:45
Taip Svyruokle, tiesiam rankas, bet kartais mūsų rankų nepriima, geras, dėkui :))
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-02-10 11:45:09
Nuostabūs žodžiai.Vos nepravirkau.