Svajuotuoje: eilioks šiou rodėni parašyts, vo tavi jau šimta metu pažysto. Bet so tavėm kyvuotėis - tas pats, kas so plėkaktio peštėis. Diel tuo pripažysto, ka mona eilės - be jausma ė puoliekė, ont jouka. Geriau draugaukem.

Klausyk, Prani, tava prasta fantazėjė. Šes laikas prė damas so arklio važioutė:) va, je būtom jouda AUDĖNĖ, kėts rekals:) Saka, mon skėrts eilioks...Dėdele abejuojo...Ons ėš archyvu ėštraukts. Raše tomet,ka da nė monės nepažėnuoje:) Lauksem kėtų, so dėdesnio puolėkio,so jausmo, nauju:)

puikus darbas.

Atsakau Žemaite: je je, tas pats - kap tik Svajuotuoje ons yr. Mon ruoduos, ka iš dvėjū paskotėniu eilučiu tas kuožnam aiško. Vėsus sava pažadus aš vėsumet pėldau.

Labai puikus eilius, pabaiga netikėta, tokia su sprigtu.
Įspūdžio ir laisvų minčių suteikia keleriopai, tiesiog fantastika tos jūsų eilės.

mon atroda,kad to da gali netikta poterius kalbėte,jegu da arklius iškinka...

A čia ,,Svajuotoje" skėrts, kap žadieje?

Gera skaityti tarmišką kūrybą. Kiekviena tarmė mielai nuteikia...

Nu, da gal nenurašykim savi, kad tik pre žvakelas tinkami.

Nu tep gražiai, nor prė širdies dėk.

Mun ta laba patika tas "Į kulni kund", bet ir visas eilieraštis tikra gražus, i nors vakar da buvau nusistačius pryš tarmiška kūryba, nes šnekam žemaitiška, bet a kada turiejuom sava rašta, vo je naturiejuom, ta kam kurti, juk lietuviška muokam, nu bet čia paskaičiau-graže:)

Pasiekimas- tik vieno žodžio nesupratau: kuo"beateje".
Rupužėle, kap gražiai jus šnekat.

tėkra poike

Prani, jė per viela ateini, džiaukės, ka da šunėj sujiesė nedavė.Nu tam tėkra omžiaus vyrs ėr muotrėška karto puoteriams ėr betink - kon bepadarysi. Sau Tu daug kon jauns galieje sakytė, alė kon Manė mislėjė, tap ėr nepaklause.Šaukšta gal jau ne tik po pėjtu, alė ėr po večerės...