Tu užjauski tą, kuris negirdi,
Ką jam sako sąžinė, širdis,
Tu užjauski tą, kuris vis bijo
Įeiti pro uždarytas jam duris.

Tu užjauski tą, kuris nemyli
Ir jau niekada gyvenime nebemylės,
Tu užjauski tą, kuriam likimas lėmė,
Kad didelis kaltės akmuo ant sąžinės gulės.

Tu užjauski mažą vaiką,
Kuris nežino, kas jo laukia ateity,
Tu užjauski meilę paiką,
Kuri liko mudviejų praeity.

Tu užjauski tą teisuolį,
Kuris „viską“ žino visada,
Tu užjauski tą varguolį
Su liūdna gyvenimo pabaiga.

Tu užjauski tą naivuolį,
Kuris galvoja, kad viską jis gali išspręst,
Tu užjauski tą savižudį,
Kuris nebenori gyvenimo tęst.

Tu užjauski motiną,
Kuri savo vaikus nuskandino,
Tu užjauski žmogų,
Kuris nebemato prasmės be vyno.

Tu užjauski tą, kuris nenori
Kažką keisti ir kažką daryt.
Tu užjauski tą, kuriam širdis pavargo
Ir nebenori plakti jau šįryt.

Tu užjauski alkstantį
Ir pagirdyk trokštantį,
Tu užjauski kunigą be dvasios –
Vien iš pinigų lobstantį.

Tu užjauski...