Pavadinimas išsyk (nekenčiu šio žodžio, nes per jį pernai nelaimėjau Nacionalinio diktanto) verčia sukrusti giliai slypintį pavydą – visai natūralią ir žmogišką emociją, kuri, deja, įtraukta į Bažnyčios nuodėmių sąrašą (nedarant išimčių baltajam pavydui ir pavydui su intencija padaryti geriau). Ar atsirado kažkas, kas turi viską? Na, nejaugi taip jau viską? Ir pinigų, ir šlovės, ir grožio, ir įtakingų pažinčių? Ach... Patikėkit, aš turiu daugiau.

Turiu rytą, kuris dar neprašvitęs man dovanoja du baltus lapus įkvėpimo. Šiltoje lovoje, žvakių šviesoj ir indiško smilkalo kvapo rūke (o žinojot, kad indiški smilkalai iš karvytės kakučio daromi?) sėdžiu susisukus į žydrą pūkų skraistę, galvą puošia susivėlusių plaukų diadema, ir sakausi turinti viską! Aha, nei daugiau, nei mažiau, tiesiog viską. Antrąją šalutinio sakinio dalį planavau prijungti pabaigoje, na, bet netampysiu katino už ūsų (arba nekaišiosiu pagaliukų į kobrų lizdą – taip man juokingiau) ir pasakysiu: turiu viską, ko man reikia.

Turiu mamą, tėtę. Net brolį. Ir nesvarbu, kad mes – 100 metų – ne šeima. Žinau, kad juos turiu ir jie turi mane. Kad mus sieja kai kas stipraus, gal kraujo ryšys. Banalu. Bet kažkas energetiško yra. Kai žinai, jog jie ir tu vis vien esat susieti, kad ir kur bedingtum. Turiu tokių draugų, kuriuos, metus nemačiusi ir nesusitikusi, vis tiek laikau draugais. Ir jie atsako tuo pačiu. Ačiū Jums! Gal per trumpas tas gyvenimas, kad gaištum laiką pykčiams ir dantų griežimui? Ar ne? Na, aišku, visai smagu manyti: -Jis metus neskambino, ji 2 metus nerašo... O gal jis sprendė savo gyvenimo krizę ir jautėsi piktas viskam, kas aplink, ir nenorėjo tavęs tept šiom blogom spalvom, žinodamas, kokia idealistė esi? O ji, gal susilaukė mažylio, ištekėjo arba pabėgo su arabu į Airiją? Gal jai tyliai gėda, nes galvoja, kad tu pasiekei daugiau ir su ja nenorėsi kalbėti? Čia kraštutinumai, bet yra daug panašių tikrų pasiteisinimų. Ir man jie visai vienodai – neįdomūs. Pasakyk man: „-Nerašiau tau, nes nebuvo ūpo. Nes nenorėjau įvelt į visa tai. Nes buvau įsimylėjęs taip, kad viską pamiršau. Buvau išvažiavusi toli, iš kur mano laiškai būtų atėję pritvinkę liūdesio“. Ir man užtenka to! Aš gi laimingas ir atviras žmogus, man nereikia sukti-brukti pasiteisinimų! Nesimatėm, tai nesimatėm. Užtat dabar į tave žiūriu ir atitraukt akių negaliu. Žiūriu ir svaigstu. Tu nepasikeitęs. Bendrai, pasikeitęs – atrodai dar magnetiškiau. Un garcon charmant. Ir kodėl Gainsbourgo dainos iškart mintyse pasigirsta tokiais momentais... L‘amour phisyque est sans issue. Taip taip, iš tokios padėties išeities nėra. Jei jau įklimpai, kapstysies kaip elniukas Eiho tarp ledo lyčių.

Le soleil au zenit. Mano saulė – pačiam zenite. Jos netemdo niekas. Jei ko neturiu, tai dar turėsiu. Ir Jūs taip pat. Reikia stipriai panorėti. Aš visada taip darau. Kaip kitaip susitiksi žmogų, kurio jau kelerius metus akyse neregėjai? Telieka jį šauktis mintimis. Ir kai mažiausiai tikiesi, Jį sutinki. Nesvarbu kur. Bet anksčiau ar vėliau sutinki. Eini eini, ir pamatai. Tik paskui suvoki, jog šiandien – Šv. Kalėdos. Jog aplink pilna sniego ir laimingų žmonių. Ir pati atrodai tokia švytinti džiaugsmu ir jaunyste. Ir prie visų dovanų gauni dar vieną – Jo šypsnį. Ilgai lauktą, nepasikeitusį, su tuo pačiu tikru nustebimu ir žėrinčių akių žybsniu. Je suis la dynamyt! Ir suskamba varpai bei garsiausi gongai, ir širdis tampa būgnu, pilve skraido jau ne drugeliai, o skleidžiasi gražiausias žiedas. O akys, akys... Jos viską išduoda. Lūpos teištaria: -Labas!, bet akys pasako viską, kas tuos metus slėpėsi sielos gelmėse. O slėpėsi tiek daug. Tiek daug! Ant Tavęs stačiau visa kita – visus naujus jausmus ir naujas viltis, naujus planus ir darbus. Juk Tu visada stovėjai šalia. Aišku, to nežinai. Gal ir gerai. Nes nenoriu įpareigoti. Noriu, kad jaustum tokią laisvę, kokią jaučiu aš. Ir žinau – praeis metai, augs būrelis mažyčių mano kopijų, o vis tiek siela bus laisva. Niekas negali supančioti žmogaus sielos. Jei kam ir pavyktų, tai sugrįžtų atgal trimis bumerangais. Bet Tu, Tu esi kitoks. Ar Tu žinai, apie savo magišką sugebėjimą be ugnies įžiebti ugnį? Turbūt žinai. O ar žinai, kad Tavo balsas yra mistiškas, sielos balsas. Jau net ir neprisimenu Tavo žodžių, kuriuos tada kalbėjom. Žinau, kad kurį laiką širdis kraujavo ir stengiausi Tave ištrinti iš atminties. O šventas naivume! Dabar kiekviena smulki detalė apie Tave man yra it herbariumas knygoje. Nesigailiu, jog Tau paklausus, ar mėgstu džiazą, atsakiau „ne“. Nes tikrai tada klausiau ką kita. Kaip ir dabar. Nes randu tuos, kurie mano mintis įgarsina savo dainose. Matote, kokią galią turiu? Mano minčių klausotės girdėdami Dassin, Giana Nannini ir Gainsbourg su savąja Jane! Net ir italiukas Nek moka skaityti mano mintis, dainuodamas, jog „Magari c‘e l‘altra accanto a Te... Se vuoi ci amiamo adesso, se vuoi... “ ar Nella vita Tu sei mio successo! (Turbūt neetiška palikti neišverstas eilutes, nes pagalvosit, kokia susireikšminus poliglotė esu... Bet tiesiog negaliu. Čia skirta Jam. O Jis, jei norės, ras būdą kaip išsiversti šiuos širdies dūžių žodžius).

Bet Jis nėra mano Visko sudedamoji dalis. Jo neturiu. Bet nenoriu jo Laisvės. Nenoriu Jo nepriklausomybės. Ko noriu, tai turėti viską širdyje ilgai. Ilgai. Ir žinoti, kad Jis kažkur yra. Ten, kur labai prireikus, pasiekčiau. O Jis, savo ruožtu, irgi žino, kad visada laukiu signalo. (Ką tik užpūčiau žvakę, nes baigė susmilkti ir kėsinosi uždegti plunksnelę, įkištą į žvakidę. O ir švinta už lango pamažu. Turiu baigti)

O ką dar turiu? Be to, ką jau papasakojau... Atvirą širdį. Viskam atvirą sielą. Ir jei mane kada kas sukaustytų į geležinius pančius, priminkit, jog esu laisva, ir ištekėsiu iš jų kaip vanduo. Arba išgaruosiu kaip oras.

Turiu dieną ir naktį. Ir tas 1440 minučių, kurias galiu išnaudoti kaip tinkama. Galiu rašyti Tau, arba išeiti ir nusišypsoti kažkam, kas penkerius metus nematė saulės. Galiu padovanoti savo laimę kitam, nes laimė daloma dvigubėja. Galiu pasidalinti išmintim ir išmokyti kažką būti laimingą. Išmokyti pajausti save. Pamilti save. Savo nuostabų kūną, kuris yra mūsų laikinas futliaras, kol esam Žemėje. Taip, žaviuosi Tavo išvaizda. Yra momentų, kada atitrūkstu nuo dvasingumo ir tampu jusliniu individu. Bet čia tik filosofų būrelis nusprendė, jog juslės – blogis. Ir aistra – tai nuodėmė.

Ne, ne, ne! Jei galiu duoti tai, kas Tave privers pamiršti pasaulio neteisybes ir asmenines nuoskaudas, ar gali tai būti nuodėmė? Ar tai, kas paskatins Tave veikti su dvigubu užsidegimu ir įžiebs Tavyje pulsuojantį įdėjų pliūpsnį, gali būti žalinga? Pagaliau, ar tai, kas teikia tiek malonumo, gali būti Taip blogai? Paskaitysiu tantrinių paslapčių lobyną, ir suprasiu, jog tai, apie ką kalbu, yra mano antrasis aš, tiek metų buvęs užrakintas, o dabar besiveržiąs it naujagimis į pasaulį. Degąs noru visus įžiebti lyg prigesusias žvakes. Per daug girdžiu nusivylusių žodžių, per daug akių nebešvyti aistra. O paklausus „kodėl“, atsakymo dažniausiai nesulaukiu. Kodėl, kodėl? O kodėl savyje rakinat tą antrąją, jausmingąją asmenybės pusę? Tegul mane Dievai, jei ji yra nereikšminga! Žodžiu, korta jau mesta, ir kelio atgal nebematau. Dabar prie visko, ką turiu, prisidėjo ir misija... Prie talentų, kuriuos nešiojuos ir nespėju patenkint, prisideda ir dvasinė raida, kurią perėjusi, padėsiu kitam. Pirmiausia – Tau. Nes Tu ir įžiebei manyje visa tai. Ačiū.