Nuvargusi diena jau baigės,
Kepurę namui lipdo snaigės –
Nerimsta, šoka lyg pašėlę,
Šaltukui šluosto nosį mėlyną.
Apsunkus nuo purumo sniego,
Naktis į ausį pučia miegą –
Gal pirmą, šeštą ar devintą...
Man nesvarbu – lauke juk sninga!
Pirštu šaltukas raižo langą,
Tamsoj minutės slenka vangiai,
Bet supas snaigės, ore staipos,
Kol nutupia ant žemės baikščiai.
Snieguotu patalu apkloja
Ir žemę papuošia lyg rojų –
Baltutį, švelnų ir viliojantį...
Tad bėkim į žiemos kelionę!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-02-02 11:15:59
Norisi pabūti tavo žiemoe
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-02-02 08:29:52
Graži žiemos naktis.
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2009-02-02 07:07:56
O kaip atrodytų jei paskutinį žodelį atmestume? Man visa prasmė išliktų..
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-02-01 22:16:44
Naktis į ausį pučia miegą
Labai vaizdinga...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-02-01 21:07:56
Snieguotu patalu apkloja
Ir žemę paverčia į rojų -
Baltutį, švelnų ir viliojantį...
Tad bėkim į žiemos kelionę mes!
...nuotaikingas...gražūs gyvi vaizdai...baltai skambantys...
Anonimas
Sukurta: 2009-02-01 21:04:26
KAI ZIEMA TAI TINKA O DAUG KURTI REIKIA?