Nuvargusi diena jau baigės,
Kepurę namui lipdo snaigės –
Nerimsta, šoka lyg pašėlę,
Šaltukui šluosto nosį mėlyną.

Apsunkus nuo purumo sniego,
Naktis į ausį pučia miegą –
Gal pirmą, šeštą ar devintą...
Man nesvarbu – lauke juk sninga!

Pirštu šaltukas raižo langą,
Tamsoj minutės slenka vangiai,
Bet supas snaigės, ore staipos,
Kol nutupia ant žemės baikščiai.

Snieguotu patalu apkloja
Ir žemę papuošia lyg rojų –
Baltutį, švelnų ir viliojantį...
Tad bėkim į žiemos kelionę!