Išdegino manuosius skruostus ašarų žarijos,
Įsismelkė į kaulus begalinė tavo šiluma.
Ir taip paleidus skausmą vienkartinį
Išsivalau nuo jų į kampą įsprausta.
Žarijos skęsta ledkalnio didybėj,
Man širdį pakutena pirštai balzgani.
Neskęsiu pelkių žalvario puikybėj
Tik stengsiuos Jiems išlikti atminty...
Žaislų nepirksiu ir nelepinsiu kasdieną,
Vienintelis Jiems džiaugsmas mano šiluma.
Palaimos paukštei už teisybės grūdus,
Kuriuos sodinsiu Jūsų širdyse.
Juk be šviesos net gėlės ant palangės
Praranda savo laukiamus vaisius.
Tad būkim visada pakantūs,
Nors šiandien pliaupia mėlynas lietus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-02-28 10:56:26
Išdegino manuosius skruostus ašarų žarijos
Nuostabi eilutė. Žavingas kūrinėlis, godžiai skaičiau :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-02-01 16:48:33
Juk be šviesos net gėlės ant palangės
Praranda savo laukiamus vaisius.
...šiltai suskambėjo..
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-01-31 19:07:59
Švelnumas trykšte trykšta iš šio kūrinėlio... Pabaiga labai patiko, lengvas paskatinimas tikrai daugiau noro duoda būti geresniais. Šaunuolė :)