Mano gerbiamas, ir tiek metų mylimas poetas. Objektyvi ir šalta literatūros ar poezijos apžvalgininkė būti nepajėgsiu, iš karto pasakau. Net gavau barti prieš abitūros egzaminus už entuziastingą Martinaičio biografijos studijavimą (vietoje kitų „programinių” poetų). Tačiau Likimas toks žavingas iliuzionistas - pateikė staigmeną! Atėjau laikyti dvyliktokų siaubo - valstybinio lietuvių kalbos interpretacijos egzamino, atsiverčiau A4 formato dvigubą lapą, ir ką gi ten radau? Iš šimto galimų variantų radau Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladę“! „Kukutis nori pamatyti Tėvynę“... Tiek metų dirbau Lietuvoj, o taip jos ir nemačiau... Dabar pasakyčiau „nuostabu“, bet per dvylika metų mokykloje man įkalė, kad šio žodžio analizėse ir kituose kritiniuose darbuose vartoti negalima. Tenka sakyti: „taip tikra, taiklu, kad net graudu“... Lyg gyvuonies, lyg pašaknų graudu...
O kaip įvyko, kad gerbiamas poetas atsirado mano gyvenime? Kitaip ir būti negalėjo. Esu susireikšminus mergaitė, bet sutapimus vertinu kaip faktus ir juos interpretuoju kaip sako nuojauta. Tad jei “Kukučio baladės” pasaulį išvydo kartu su manimi, vadinasi, Likimas kažkokią intenciją, kad ir mažytę, turėjo. Gūdus sovietmetis, 1986 – ieji. Panevėžyje gimsta vaikas, o Vilniuje išleidžiamas papildytas leidimas “Kukučio baladžių” ir visiškai naujas – “Atmintys” (kurias vėliau skaitydama jaučiau tai, ko nejaučiau gyvenime). Kūdikystė ir vaikystė bėga skambant “Tu numegzk man, mama, kelią”. Nežinau, kaip dabar pasijusčiau, vaiko lūpose išgirdusi skambant:
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš vaikystės ir iš spindulių,
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau sugrįžti tuo keliu.
Tačiau tada ši melodija, idealiai pritaikyta žodžiams, plaukė iš širdies, iš vaikiškos sielos, kuri jautė ne mažiau, nei suaugusio žmogaus. Tik filosofiškai susimąstydavau, kodėl neužbaigta viena eilutė irk ą reiškia tas “žinai, kaip būna”:
O jei kartais, juk žinai kaip būna...
Tu užklok, tu užklok mane keliu.
Matydama savo mamą mezgančią, topteldavo į galvelę, o gal tikrai tą kelią galima numegzti…

Jau pradinėje mokykloje mus ėmė mokyti pirmųjų eilėraščių, kaip dabar atrodo keista, jog tai buvo “Kukučio baladės”. Iki pat vėlesnių klasių šventai tikėjau, jog Kukutis – tai paukštelis sušiauštu kuodu. Man pakankamai komiškos išvaizdos, kad galėtų krėsti tokius pokštus, kaip sudalyvauti savo laidotuvėse, ar stengtis, kad nesistengtų:
“ir kiek jis stengėsi nesistengti
- vis tiek tai buvo stengimasis
stengtis
kad nesistengtų” (M. Martinaitis “Eksperimentas”, “Kukučio baladės”).
Tačiau supratusi Kukučio prigimtį (bent šimtąja dalimi), ėmiau į jį žvelgti kitaip. Kukučio elgesys – mūsų visa visuomenė, inertiškai besistengianti nesistengti. Iš pradžių stengiuosi tiek, kad atgulu su nerviniu išsekimu į funkcinių sutrikimų skyrių, vėliau mokausi nesistengti, kad būčiau rami ir harmoninga asmenybė. Visą gyvenimą mokomės stengtis, kad nesistengtume. Ir sukamės tame užburtame rate, nerasdami jo galo. Bet Kukutis bent jau bandė kažką keisti, jis pirko batų tepalo, stengėsi būti toks kaip visi, kol galiausiai suprato “kažką”. Tas kažkas jo “kukutiškai” pasaulėjautai buvo labai reikšmingas. O, kad taip mes laiku ką nors suprastume! Nors menkiausią tiesą. Stengiuosi it Kukutis. Ir didžiuojuosi, ką nors atradusi. Štai pavyzdys: „supratau“, po ilgų skaitymų ir sentimentalių kino filmų, kad gyvenimu visgi reikia džiaugtis. Tai, kad turi šeimą, mokaisi geriausiais pažymiais, esi apsuptas puikių žmonių, kad pildosi norai ir keliauji į svajonių šalį ar randi trokštamą užsiėmimą, už kurį tau dar sumoka, yra verta žodžių „aš laiminga (-s) “. Akimirkos trapumas ir gyvybės laikinumas verčia dar labiau susimąstyti, ar turim teisę būti pesimistais. Nostalgiškais, jautriais, melancholiškais – taip, bet pesimistais...
O „Atmintys“... Retai verkiu skaitydama. Dažniau žiūrėdama ar klausydama. Bet ne skaitydama. Tačiau dar mokyklos suole į rankas papuolė rinktinė su trumpais dviposmiais (tada posmais eilėraščio vadinti negalėjome – tik strofomis) ir supratau, kad yra žmogus, rašantis iš širdies į širdį. Be tarpininkų. Virpčiojo širdis kas kartą skaitant. Ne tik skaičiau, išmokau širdimi (ne atmintinai, bet širdimi) ir dažnai rašydavau, pradėdama naują Dienoraštį ar kitą mielesnį rašymą. Ir jei staiga, prikėlus naktį, man palieptų padeklamuoti eiles, tai nebūtų nei vaikystės gerosios fėjos Nėris ir Degutytė, nei idealizuotas Vincas Mykolaitis-Putinas, net ne dievinama Ana Achmatova. Ramiai, neužsikirsdama pasakyčiau:
Tu, lietui lyjant, tyliai pravirksti, –
ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango...
Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.
Be priežasties verki labiau vis ir labiau,
gal ką suvokus – amžina ir aukšta...
Taip nesulaikomai verki, kod net bijau
lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.
(Martinaitis, Marcelijus. Atmintys. 1986.)
Banalu, bet tapatinuosi su tuo verksmu. Su lengvumu, su vyro ir moters buvimo dviese idėja, su laime… Mintis, kad galima ŠITAIP parašyti, man jau savaime yra pretekstas džiaugtis. Ir pasižadėti niekada nerašyti poezijos. Nes tai – juvelyriškas menas, menas su žodžiais, kur kiekvienas papildomas jungtukas ar dalelytė sunaikintų trapumo ir tikrumo jausmą. Taip, kaip į sužadėtuvių žiedą parinktas netinkamas akmuo. Ar stambių gintarinių karolių vėrinys ant dešimtmetės kaklo.
Galiausiai, jautri siela suvirpa “pamačiusi” išleistuvių nuotrauką. “Išleistuvių nuotrauką Aleknynės mokykloje”. Iš sielos – į sielą. Temačiau šį eilėraštį vieną kartą (jei būčiau visuotinai pripažinta kritikė ir nusipelniusi veikėja, priskirčiau jį meninių šedevrų grupei, tokiai negausiai Lietuvoje, šalia V. M. -Putino “Rūpintojėlio”). Būdama dešimtokė, vogčiomis pavarčiau ant suolo paliktą dvyliktokų knygą, kurioje aptikau prozą primenantį eilėraštį. Negalėjau patikėti, kaip visas gyvenimas gali sutilpti į keliolika eilučių. Nusirašiau. Įsidėjau į knygą. Ir tas šiek tiek suglamžytas pageltęs lapelis lig šiol su manimi, tik dabar įgijęs neįkainojamą vertę ir akylai saugomas. Patyręs du persikraustymus ir begalę mano kasmėnesinių generalinių tvarkymųsi, po kurių šūsnys popierių (tarp jų – ir studijų konspektų) keliauja į makulatūros konteinerį. Jis skamba mintyse, tačiau mintinai nemoku. Jis ne toks, kaip kiti eilėraščiai. Tai iš širdies gelmių plūstantis žodžių srautas. Ramus, liūdnas ir šiek tiek ironiškas. Žvilgsnis į save “tada” iš “dabar”. O! Gerbiamas Marcelijau Martinaiti, naklausiu, kaip Jums pavyko, tik pasiteirausiu, ar dar turite Tą nuotrauką, ar ji telikus atminty?.. Eilėraštis (ir vėl patetiški žodžiai ateina į galva) yra gilus, kaip vandenynas. Jame kaskart randu naujų gaidų. Bet ėmus narstyti eilėraštį po eilutę ar po simbolį, jis pasmerktas mirčiai. Neleisčiau sau to niekada. Todėl baigiu rašyti ir Jūsų visų džiaugsmui pridedu nostalgijos ir skausmo nuotrauką:
Išleistuvių nuotrauka Aleknynės mokykloje
Tasai antras iš dešinės, kiek apskuręs,
stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,
esu aš.
Žvilgsnis –
lyg ką gražaus būtų pamatęs toli.
Dešinė kiek sulenkta –
norėtų uždėt ją ant peties
stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:
ten nieko neliko, kur stovim –
viskas išrausta, skendi piktžolėse.
Pasikeitė visos ląstelės. Kitas protas,
veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.
Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?
Ko jis taip tikisi?
Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,
kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?
Ji greitai susens, bus pavargus, aplipus vaikais,
pikta –
niekada nebus tavo.
Kaip jam pasakyt, kad jau mirę tėvai,
kad nieko neliko iš to,
kas matyti toj nuotraukoj?
Jis žvelgia su tokiu pasitikėjimu,
dar neapviltas mano gyvenimo:
jis dar nežino, kas būsiu,
kad rašysiu eilėraščius,
kad bus kita moteris...
Kaip žvelgtų į mane iš tos nuotraukos?
Kaip jam perduot eilėraščius,
knygas, geresnį drabužį? Kaip
palikti jam, ką užrašiau?
Juk dėl jo ir buvo gyventa.
Marcelijus Martinaitis.

Jau ašarų valdyti nebebūtina. O kam širdis šalta kaip ledas, tegul bent nusišypso. Juk iš nuotraukos žvelgiantis, palinkęs prie kieno peties ir iš gyvenimo laukiantis tiek daug, galite būti ir Jūs.

Su meile ir pagarba
Aida Kentraitė Erato