Tu dar palauk manęs, neuždaryki durų,
Juk yra lemta mums keliaut kartu –
Kol esame gyvi, viltis nežuvusi,
Sugrįšim į šį sodą, pilną obuolių.
Tu neskubėk, nors vakaras jau, saulė leidžias,
Tačiau sugaukim paskutinius spindulius dienos –
Su tavimi keliauti per gyvenimą yra palaima,
Net būdami žili ją nešimės delnuos.
Sustok minutei, į tavą petį šliejuos,
Akis užmerkus dalinuosi savimi...
Gyvenimas tėra tik įpusėjęs,
Bet amžinybės pėdsakas įspaustas man širdy.
Mes stovim viens prieš kitą – akis į akį,
Ir nebereikia žodžių jausmui išsakyt...
Mane apglėbęs vėl jauti pavasarį –
Kartu mes bėgam vasaros sutikt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-01-31 20:55:13
Nuostabūs jausmai.Kas jų nepatyrė tas ir nesupras kas rašoma.
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2009-01-31 17:46:49
Pavyzdys, kad netik gamtovaizdžiams ryškūs gabumai.
Pirmas punktelis paliktinas, nors galėjo būti ir netoks kategoriškas..
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-01-31 17:02:08
Pirma strofa, man kažkodėl nesugulė į visą eiliuką atsisakyčiau jos palikčiau, tik paskutines tris. Nuostabus jausmas- meilė, kurio gyvas pėdskas širdy amžinai.
Vartotojas (-a): apideme
Sukurta: 2009-01-31 12:46:13
na, atmetus moteriškus sentimentalumus ir jaukius švelnumus tai kad kaip ir "drungna"... nelabai
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-01-31 12:28:26
Tu neskubėk, nors vakaras jau, saulė leidžias,
Tačiau sugaukim paskutinius spindulius dienos
Mielos man Tavo eilės. Gražūs jausmai ir prasminga... Sėkmės!
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-31 11:04:14
Su tavimi keliauti per gyvenimą palaima,
Net būdami žili ją nešimės delnuos.
To ir linkiu.