Tu dar palauk manęs, neuždaryki durų,
Juk yra lemta mums keliaut kartu –
Kol esame gyvi, viltis nežuvusi,
Sugrįšim į šį sodą, pilną obuolių.

Tu neskubėk, nors vakaras jau, saulė leidžias,
Tačiau sugaukim paskutinius spindulius dienos –
Su tavimi keliauti per gyvenimą yra palaima,
Net būdami žili ją nešimės delnuos.

Sustok minutei, į tavą petį šliejuos,
Akis užmerkus dalinuosi savimi...
Gyvenimas tėra tik įpusėjęs,
Bet amžinybės pėdsakas įspaustas man širdy.

Mes stovim viens prieš kitą – akis į akį,
Ir nebereikia žodžių jausmui išsakyt...
Mane apglėbęs vėl jauti pavasarį –
Kartu mes bėgam vasaros sutikt.