Niekaip neišmokstu atsibusti vienišas, nes tada būna pasiutusiai liūdna, o pasiutęs, paprastai, stveriu japonišką klaviatūrą (su lietuviškom raidėm) ir bandau susirasti draugų.
  
   Pripažinsiu – nemėgstu kalbėti daug ir prieiti išvadą, kad mažai kas manęs klauso. Apskritai su manim, iš miego iškritusiu, dabar kalba nebent Parulskio „murmanti siena“, su visomis aktualiomis baimėmis, susikūrusi jaukią romantiką prie Brodvėjaus pub‘o žvakių, deginančių vakaro gitaristų nebūtus talentus. O aš pats nekalbu su niekuo, tausoju liežuvį apseilėtai ateičiai, kai būsiu žmogus. Nes dabar esu tik kažkoks nevykęs menininkas su tekančiu Beresnevičiaus snargliu, vis liepiančiu paskelbti apie dar vienos esė pabaigą. Šį kart nepaisysiu jo kriterijų ir nusivalęs snargly parašysiu ką nors, filosofiškai tariant, kitaip tekančio, ką nors vienišo ir atsakingo, ką nors gudraus ir išmintingo, jaukaus, galingo, egoistiško... Paprastais žodžiais tariant – parašysiu vienatvę. Ir daugiau niekada neatsibusiu vienišas, nes ji gulės čia su literatūrine pagalve ir užmerktomis akimis. O pastarosios niekada nebūna vienišos, kaip ir žvilgsnis. Jauku.
   Pastraipos pradžioje, už praviro sostinės lango, šniokščia rytiniai automobilių kriokliai. Aplink mane nieko nėra. Tiksliau – aplink mane yra visko, išskyrus žmones. Deja, žmogus be žmogaus ir jaučiasi niekas. Tokia smulkmeniška mūsų prigimtis. Aš nemėgstu būti vienas, tad atsisuku spintoje nuo manęs pasislėpusį šnapso butelį ir geriu degtinę. Bealkoholinę, suprantama, nes smirdėti alkoholiu tekste mažų mažiausiai nepagarba skaitytojui. Gerdamas pagalvoju:   jeigu pasauly nebūtų žmonių – pasaulis irgi gertų. Kartu su manimi. Ir mes sukurtume žmones: Plikus ir apsirengusius, apaugusius ir nusiskutusius, rožinius ir žydrus... „Žmonės reikalingi įvairūs“- išpyškina mano pasaulis ir nueina miegoti. Akių vokai užtemsta. Nejučiomis pamatau jo sapną, kuriame gyvena knarkiančios laumės ir paiki žiogai. Apgyvendinsiu jame ir žmones, kad sapnas būtų tikroviškas. Ir kad daugiau negerčiau degtinės su pasauliu. Jis per daug pakelia. O aš pakeliu tik jį. Paguldau ant patogaus „dormeo“ čiužinio ir linkiu cukruotų miegų. Akimirka išsigąstu kada nors atsibusti netgi be pasaulio. Tad apkamšau jį ir jaučiuosi saugus. Žinau, kad pasaulis per daug mane myli. Jis visada šalia.
   Kažkada pasiskolinau iš Dievo gyvenimą. Dar neatiduodu, sakė pats ateis ir skolą išmuš. Minėjo, kad atims ir pasaulį su visais mano apkamšymais. Bus liūdna. Labai. Bet dabar apie tai negalvoju, nes nesu futuristas. Ateitis palauks. O aš jos nelaukiu, nes ji pati ateis. Nekviesta. Kaip meilė. Kuri ir neleidžia, man su pasauliu, atsibusti vienišiems. Bet jos tekstui nereikia, nes lyrika esti eiliuota. Ir kam eilės žmonių laukia eilėse prie kino teatrų, kad pamatytų meilę. Ir suprastų, kad veltui sumokėjo už bilietą. Nes nieko nėra blogiau, kaip grįžti iš ekrano į pilkšvą realybę. Nieko nėra.
   Tik aš ir pasaulis. Skaitydamas apkamšyk mus, kad sapnuotume žmones. Laimingus ir nebe vienišus. (Šypsena.)