Atskridęs žemėn jis pamatė Meilę
Ir aiktelėjo: "Dieve, kaip šviesu!"
Nuo veido brūkštelėjo rasą gailią:
"Kas aš - žmogus ar angelas esu?"
Sugrįžusio į Dangų neįleido,
O tai didžiausia angelui bausmė.
Ir tiesiai šviesiai žėrė jam į veidą:
-Tavy gyvena žemės nuodėmė.
Be vietos liko, be kaltės, bet kaltas,
Nes jo širdis liepsnojo uždegta.
Toks tyras tyras, angeliškai baltas,
Bet angelu nebus jau niekada.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-01-30 22:00:07
Blogai tiems angelams, blogai... :) O žmonėms dar... blogiau... Gi skraidyt negali - besparniai. :)))
Šaunus eiliukas.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-01-30 18:23:01
Kas ciesoriaus - ciesoriui, kas Dievo - Dievui.
Šis eiliukas turi siužetą, kuriame labai puikiai įmontuota amžina gėrio ir blogio problema.
Tau pavyko, Svyruokle.
Nors raišką aš dar blizginčiau - yra žodelių, be kurių mintis nenukentėtų.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-30 18:13:10
Angelai negali "užsikrėsti" žmogiškais jausmais. Nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis. O tada - pošlo poechalo - kaip rusai sako, ir angelo nebėr. Tobulybė ir dievybė - bešališkumas ir neutralumas - taip aš supratau tą eilėraštį. Gili mintis. ačiū tau.
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-01-30 17:00:23
Va, taip ir būna... Man mintis patiko labai - apie meilę, bet kitaip. ;)