Santrauka:
Mon švėnti dalyka
Mamalė aš sava iš ronku pažysto-
Suskėrdusės- švelnės, mažėkės ėr stėprės,
Glamuoniem užkluojusės mona vaikystė,
Neleidusės sėrgtė, kentietė ėr riektė.
Mamalė aš sava iš balsa pažįsto-
Žuodieliu ramybė kap opė čiurlena.
Žinau, kad jau sensto- raukšliejous ėr balsto,
Bet balsus mamalės lig šiuol nepasena.
Mamalė aš sava iš meilės pažįsto-
Kam dar tep galietiau be gala rūpietė.
Žėnau, kad nuorietom kap paukštė atskrėstė,
Kad gautom i vaka nors kėik paveizietė.
Ėr sauguo tuos ronkas, tas balsos, ta meilė,
Kad kelė ėjškuotiau, kad klystkeles neitiau-
Jė kluptiau, suklystiau, mamalės mon gailo,
Nes omžiu anuos išbarstytiau aš veltou
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2009-01-31 21:17:21
taip švelniai ir ilgesingai skamba tas "mamalė"
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-01-31 10:11:00
Žuodieliu ramybė kap opė čiurlena
Širdies poezija. Šilta, tikra... Gražu.
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2009-01-30 23:23:01
Labai gražus eilėraštis. Įdomu, iš kokios Žemaitijos vietos būsi? Mane domina tavo vartojamos tariamosios nuosakos formos (pas mus sakytų :"kluptiuo, suklystiuo, eitiuo, išbarstytiuo" ir t.t.).
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-01-30 22:57:56
gers,patėka,už mamas...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-01-30 13:15:55
Va, Nijolė grįžo prie savo ištakų - pragydo žemaitiškai.
Net keistoka...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-30 12:55:14
Laimingos mamos, kurios girdi tokius žodžius. Dar laimingesnės, kurių vaikai paiso šių žodžių:
“Jė kluptiau, suklystiau, mamalės mon gailo,
Nes omžiu anuos išbarstytiau aš veltou”
Skaitom ir kiekvienas/a akyse matom savo mamą :)
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-01-30 11:32:56
Graži motinas meila išsakyta jos kalbu daras da tikresne ir nuoširdesne.
Vartotojas (-a): Svajotoja
Sukurta: 2009-01-30 11:20:48
Kap žemaitė galio pasakytė- no šėrdėis plaukontys žuode ėr graže sodėliuotė.