Mamalė aš sava iš ronku pažysto-
Suskėrdusės- švelnės, mažėkės ėr stėprės,
Glamuoniem užkluojusės mona vaikystė,
Neleidusės sėrgtė, kentietė ėr riektė.

Mamalė aš sava iš balsa pažįsto-
Žuodieliu ramybė kap opė čiurlena.
Žinau, kad jau sensto- raukšliejous ėr balsto,
Bet balsus mamalės lig šiuol nepasena.

Mamalė aš sava iš meilės pažįsto-
Kam dar tep galietiau be gala rūpietė.
Žėnau, kad nuorietom kap paukštė atskrėstė,
Kad gautom i vaka nors kėik paveizietė.

Ėr sauguo tuos ronkas, tas balsos, ta meilė,
Kad kelė ėjškuotiau, kad klystkeles neitiau-
Jė kluptiau, suklystiau, mamalės mon gailo,
Nes omžiu anuos išbarstytiau aš veltou