Aš atmerkiau akis ir pabūgau to grožio -
Mano medžiai pražilo žiema,
Viens prie kito prigludę kaip broliai,
Skęsta sapno pūkų patale.
Prisiglausiu prie jų, parymosiu slapčia,
Ir atgims mano svajos žiemos giluma,
Tegu šerkšnas pasiima sielą pašėlusią,
Tegu puošia mane ir ramybę pamėlusią.
Snaigės krenta ant skruostų ir glosto, ir glosto...
Aš nubusiu ryte tarsi eglė papuošta,
Mano medžiai lyg broliai kasas man supynė –
Pasijusiu ir vėl svajom apšerkšnijusi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žaneta
Sukurta: 2009-01-31 21:00:49
Labai gražu.Išskaitau daugiau nei parašyta.Manau ir tu turėjai tai galvoje.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-01-31 16:59:11
Tautosakiniai motyvai, gražu... :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-01-30 20:05:36
Snaigės krenta ant skruostų ir glosto, ir glosto...
Aš nubusiu ryte tarsi eglė papuošta
Jaučiu, kad glosto... :))) Žavu.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-30 18:04:38
Ramūs jūsų medžiai...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-30 16:46:04
medžiai pražilo žiema- labai, labai grazi metafora...
Nors kalbama apie žiemą, tačiau taip šiltai...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-30 14:44:21
gražus žieminis. rodos, toks šiltas
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-30 12:36:23
Labai gražiai, labai šiltai ir su didele meile.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-01-30 11:59:57
Ach,tu gamtos mylėtoja...kaip visad-plačiai ir su meile...