Aš atmerkiau akis ir pabūgau to grožio -  
Mano medžiai pražilo žiema,
Viens prie kito prigludę kaip broliai,
Skęsta sapno pūkų patale.

Prisiglausiu prie jų, parymosiu slapčia,
Ir atgims mano svajos žiemos giluma,
Tegu šerkšnas pasiima sielą pašėlusią,
Tegu puošia mane ir ramybę pamėlusią.

Snaigės krenta ant skruostų ir glosto, ir glosto...
Aš nubusiu ryte tarsi eglė papuošta,
Mano medžiai lyg broliai kasas man supynė –
Pasijusiu ir vėl svajom apšerkšnijusi.