Santrauka:
vaikystėj taip lengva tikėti..
Šviesiaplaukis vaikėzas
Visad baltom pėdkelnėm.
Kas galėjo pagalvot, kunige?
Nuo kryžiaus atlupęs
Metalinį kareivėlį
Į tanką dėjai.
Iš močiutės kryželių
Daug kareivių išėjo
Nužengė žemėn --
Kas galėjo pagalvot, kunige?
Į purviną rudenio lietų
Visus juos suvaręs
Privertei krikštytis.
Dvidešimt penki – mediniai –
Per naktį šlapi supuvo
Paliko nekrikštais.
Kas galėjo pagalvot, kunige?
Baltas vilnonis megztukas.
Kandžių per Kūčias
Skylė palikta –
Pro ją link širdies
Graužėsi
Dievas.
Kas galėjo pagalvot,
Kad Jam nepavyks?
Po trisdešimt metų
Tavo tikėjimas – rūdys,
Ant kadais neapdairiai palikto
Šlapio kareivio kūno –
Vis dar pas močiutę kaime.
Gaila, kad ji neišmokė tavęs kitų žaidimų..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-05-09 09:04:31
"Nuo kryžiaus atlupęs
Metalinį kareivėlį
Į tanką dėjai.
Iš močiutės kryželių
Daug kareivių išėjo
Nužengė žemėn -- " ---- žavus, nors žinoma yra skirtumas, kas ėjo į karą, o kas kaip į karą ėjo ant kryžiau, ant laužo dėl savo tiesos; gyvenimo - būties matymo; santykio į pasaulį; pasaulėjautos ir gyvenimo prasmės suvokimo; tai labai didelis skirtumas, į karą ėjo visi ir neiti negalėjo; bet eilėraštis labai patiko.
Vartotojas (-a): Mellow Bzzz
Sukurta: 2006-01-09 20:39:16
gražu.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-01-09 19:03:30
o galėjo išmokyti ;-)
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-01-09 15:31:03
Nuostabus monologas. Poetiškas ir be galo graži jo forma (kalbėjimas). Džiaugiuosi tokių kūrinukų radusi!