Šviesiaplaukis vaikėzas
Visad baltom pėdkelnėm.

Kas galėjo pagalvot, kunige?

Nuo kryžiaus atlupęs
Metalinį kareivėlį
Į tanką dėjai.

Iš močiutės kryželių
Daug kareivių išėjo
Nužengė žemėn --

Kas galėjo pagalvot, kunige?

Į purviną rudenio lietų
Visus juos suvaręs
Privertei krikštytis.

Dvidešimt penki – mediniai –
Per naktį šlapi supuvo
Paliko nekrikštais.

Kas galėjo pagalvot, kunige?

Baltas vilnonis megztukas.
Kandžių per Kūčias
Skylė palikta –
Pro ją link širdies
Graužėsi
Dievas.

Kas galėjo pagalvot,
Kad Jam nepavyks?

Po trisdešimt metų
Tavo tikėjimas – rūdys,
Ant kadais neapdairiai palikto
Šlapio kareivio kūno –
Vis dar pas močiutę kaime.

Gaila, kad ji neišmokė tavęs kitų žaidimų..