Kalnai šiandieną matė,
Kaip saulė audė aukso taką,
Dangum lietus ropojo,
Boružę Dievas prateriojo.
Kaip ir kiekvieną rytą
Ant lapo aš pusryčiavau,
Kai netikėtas lašas
Nubloškė žemėn - pargriuvau.
Sparnus išskleidusi bandžiau
Pakilti į fantastišką žydrynę.
Lietus nenaudėlis nejau
Sparnus atėmęs nuskandino?
Verkiau, vaitojau, bet, deja.
Dievulis manęs neišgirdo,
Bet saulės šypsenos kerais
Vėjelis medžiuos pasigirdo.
Išgelbėjo manuosius sparnelius,
Saulelė greitai išdžiovino,
Atmerkus akeles aš pamačiau,
Kad jau sklendžiu žydrynėj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-11 11:40:23
nesupratau tikrosios Dievulio rolės čia. Gal tas "neišgirdo"? Žodeliukai pvz.: "bet, bet" - per arti vienas kito, prastina kūrinėlį. Šiaip, nuotaikingas, tačiau - galėtumėte padailinti, labiau išbaigti.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-01-30 18:45:32
gerai, boružyte, kad išdžiūvo tavo sparneliai - gyvensi
o su lietum nejuokauk
dar eufoniją reikia pašlifuoti šito eiliuko