Kalnai šiandieną matė,
Kaip saulė audė aukso taką,
Dangum lietus ropojo,
Boružę Dievas prateriojo.

Kaip ir kiekvieną rytą
Ant lapo aš pusryčiavau,
Kai netikėtas lašas
Nubloškė žemėn - pargriuvau.

Sparnus išskleidusi bandžiau
Pakilti į fantastišką žydrynę.
Lietus nenaudėlis nejau
Sparnus atėmęs nuskandino?

Verkiau, vaitojau, bet, deja.
Dievulis manęs neišgirdo,
Bet saulės šypsenos kerais
Vėjelis medžiuos pasigirdo.

Išgelbėjo manuosius sparnelius,
Saulelė greitai išdžiovino,
Atmerkus akeles aš pamačiau,
Kad jau sklendžiu žydrynėj.