Santrauka:
Apie žmones ir klaidas, apie išlikimą ir kaltę.
Raudonu mėnesiu paženklinti veidai
Kažin ar gali lazdą brandžiu medžiu pražydinti...
Sėdžiu, byra atverstų maldaknygių lašai
Didmiesčio tinku į šlapią grindinį.
Tiek šešėlių jau seniai slėpynių nežaidė
Mano palto giliose kiaurymėse -
Miršta burnos altoriuje angliavandeniai,
Saujoj prirašytas kvitas nuodėmių...
Aš skubu nutiest vaivorykštę - greitkelį
Tau ir Budai iš darbo biržos lagerio.
Nesvarbu, jei kris kaip musės
Visi kiti alachai ir dievai
Mes statysime šventyklą -
Slėpsime religiją kišenėse -
Juk atsimerksi Jamaikoj su manim,
Morale?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-10 12:30:56
Na, taip... Angliavandeniai... Nekenčiu chemijos, gal todėl labai sumenkina eiles? Bet pirmoji strofa gražiai skaitosi, tikrai įdomi, daug žadanti ir jokio banalumo. Antroji, kažkaip priverčia sunerimti, o kai "nusidanginama į Jamaiką, kožkodėl visai ne smagu, o liūdna pasidaro...
Anonimas
Sukurta: 2009-01-31 15:28:11
Originaliai, šiuolaikiškai, tačiau kartais atrodo, kad specialiai ieškoma kuo netikėtesnio žodžių derinio - kad tik negirdėta būtų. Angliavandeniai ne visai man su poezija valgomi ;)
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-01-29 09:08:17
pirmas stulpelis patiko,o antras kažkaip išėjo iš konteksto užvis paskutinis klausimas...