Pro baltą langą – juodas pasaulis,
Juodi medžiai ir pilkšvas dangus.
Kiekvienas žmogus – juodas varnas,
Prilekia ir iškapoja draugui akis.
Išbalę pajuodę piršteliai čiupinėja lapus,
Eilėraštis baltas nubėga tik per sapnus.
Juoda-balta ne pilka
Juodos ašaros bėga,
Baltos nosinės šluosto.
Juoda kava iš balto puodelio
Pabalo nuo pieno ir dingo kažkur gerklėje,
Gyvenimas ėjo, nestojo, tiksėjo, tvinksėjo...
Juodos akys nematė baltų debesų,
Nes pilkas balandis išėjo atostogų.
Kažkas pasiilgo, kažkas įsimylėjo,
Bet ar kam nors tai rūpėjo?
Juoda, balta, juoda, balta
Šachmatai, zebrai, pianinai
Mėgstamiausia mano draugija,
Kai realūs žmonės ištirpsta masės pilkumoje.
Ta juoda tyla, visą gyvenimą supusi mane,
Pasidaro labai artima
Mirštančio pavasario tamsos duobėje.
Tegyvuoja juodai baltos nuotraukos, pandos ir karvės!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-01-26 16:04:20
"Tegyvuoja juodai baltos nuotraukos, pandos ir karvės!"
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-01-26 14:59:44
Kažkada panašios tematikos eilėraštį mokyklos laikais buvau sueiliavęs, kur vyravo daug juodos spalvos ir žodžiuose, ir mintimis("Juodas paukštis"). Tavasis kūrinys būtų įdomus, jei ne tie pernelyg dažni Juodumo pasikartojimai. Be to kai kurie teiginiai tiesmuki, ne poetiški. Tačiau nepaisant tų trūkumų, kurie krito į akis, linkiu ir toliau kurti, bent kiek atsižvelgiant ir į kritikierių mintis, skaitytojų pastebėjimus, vertintojų žodžius.