Santrauka:
jau laikas kilti...
Negrūmoki suspaustais tu kumščiais
Ir nebėki paverkt su rasa,
Mes juk nesam gyvenimo dulkės –
Po šia saule mes esam TAUTA.
Nesislėpkim kasdienos šešėliuose,
Juk kiekvieno gyvybė verta,
Kad kokia ji bebūtų pamėlusi,
Šio pasaulio balsų išgirsta.
Kiekvienam Dievas davė po balsą,
O kartu – milijonus balsų!
Tad kovot dėl gyvenimo verta
Vien dėl augančių mūsų kartų.
Nenuleiskim pavargusių rankų,
Eikim gatvėm į petį pečiu,
Tegu laisvė sugriaudžia patrankom –
Aš kovoj dėl vaikų. O kaip tu?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ramintox
Sukurta: 2009-01-26 22:17:42
Kaupiasi ašaros skaitant :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-01-26 20:40:32
Kupinas optimizmo...
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-01-26 18:22:10
Saulyte, mano lūkesčiai išsipildė. Nusotabus eiliukas aš baisiai sužavėta, be to, tokios metaforos na tiesiog idealu. Skambumas ir didaktika visai nepakenkė. Šaunuolė, lenkiu galvą prieš tave. Be to tėvynė labai dėkinga tema jos lobynai neišsiamiami. Aš labai laukiau tavo eilėraščio šio tema. Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-26 16:31:26
Poetinė demagogija.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-26 14:04:48
Negrūmoki suspaustais tu kumščiais
Ir nebėki paverkt su rasa,
Mes juk nesam gyvenimo dulkės –
Po šia saule mes esam TAUTA.
...labai labai nuo pat pirmos iki paskutinės eilutės...skamba DIDINGAI ...gal kiek brazdžioniškai...ir kartu savitai...
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-26 13:29:41
Mes juk nesam gyvenimo dulkės -
Po šia saule mes esam TAUTA.
Todėl "Nenuleiskim pavargusių rankų..."