Komiška šio žmogaus, kurį išvydau tarpduryje, išvaizda mane ne tiek išgąsdino, kiek pradžiugino. Prieš įeidamas vidun tikėjausi pamatyti rūstų ir nesvetingą veidą. Dabar tapo aišku, kad mano nuogąstavimai nepasitvirtino, todėl drąsiai galėjau eiti tikslo link.
-Ar galiu jus sutrukdyti? – pasidomėjau, kai abu pasisveikinom.
Klausimas, mano manymu, buvo pakankamai aiškus, tačiau būsto šeimininkas atrodė pasimetęs. Gal mano apsilankymas jam iš tiesų buvo netikėtas?
Tačiau jis, atsirėmęs į koridoriuje stovinčią pilną knygų prikimštą spintą, pagaliau prabilo:
-Jūs dėl prekių?
-Taip. Man reikia miltelių. – tiesiai išbėriau.
O būsto šeimininkas surimtėjęs be užuolankų paklausė:
-Tikiuosi, nebūsi tamsta iš policijos?
Pats jį pasistengiau nuraminti. Man iš tiesų reikėjo svaiginančių miltelių, kad juos galėčiau panaudoti pagal paskirtį.
-Žinoma, kad ne. Jei reikia, galiu parodyti savo dokumentus. O taip pat darbo knygelę, jei kyla kokių nors įtarimų.
-Gerai. Tarkim, tavim patikėjau, - nurimo prekeivis, - Ko pageidauji? Hašišo, kanapių miltų, marihuanos? O gal nori naujausių mišinių?
Pačiam buvo įdomu ką jis vertingo turi. Aš tikrai troškau kažką neįprasta ir dar neišmėginta, juolab, kad nebuvau paprastas narkomanas, kuriam pakanka prastų vienos rūšies kvaišalų. Mano tikslas – išmėginti viską po vieną kartą ...
-Tuos miltelius jau mėginau. Geras kaifas, bet dabar norisi ko nors iš tiesų nepakartojamo, to, ko dar nebandžiau.
-Sutinku, - pritarė buto šeimininkas, bet po to pažymėjo, - Tik tyliau kalbėk. Šios sienos gali turėti ausis. Jos, supranti, pernelyg plonos,  kad ką nors išsaugotų.
Su šia sąlyga nuoširdžiai sutikau, nes ir pats visiškai nenorėjau įsipainioti į naują nemalonumų liūną į kurį kartą prieš kelis mėnesius buvau  įklimpęs. Dar ligi šiol puikiai prisimenu, kai užsukau į vieną  “tašką” pasirūpinti kaifo, o ten, pasirodo slėpėsi kažkoks farams dirbantis gaidys. Per jį turėjau reikalų su gera nežadančiais mentais.
Šis prekeivis, pas kurį užsukau, atrodė pakankamai patikimas. Jo būstas, vien iš priemenės sprendžiant, nepriminė kokios nors landynės. Nepažystamasis prekiautojas, nors ir būdamas juokingų veido bruožų, nesudarė perpardavinėtojo ar eilinio valkatos įspūdžio, todėl jo pakankamai paprasta ir menkai žargonu sužalota kalba kėlė man tik pasitikėjimą.
-Tad kokios prekės norite? “Sfinkso”, “Eroto” ar ką tik iš Azijos gauto “Kosmo”?
-Kiek jie kainuoja”
Juokingasis žmogus pasakė kainas. Aš, kiek pagalvojęs, ištariau.
-Gal žinote kaip jie veikia?
-“Sfinksas” veža panašiai kaip ir “Ekstazi”, bet žymiai mažesnės pagirios. “Erotas” sužadins tavo erotines fantazijas. Jo sudėtyje yra kažkokių afrikietiškų augalų miltelių. Sako, malonumas nepakartojamas, bet šiandiena tau siūlyčiau “Kosmo”. Jis veikia pakankamai ilgai. O ir kaina visai pakenčiama.
-Aišku. - tariau lėta tarme, - Pamėginsiu “Kosmo”. Kuo mokėti? Žaliais ar eurais?
-Priimu ir viena ir kita. Duok ką turi.
-Iš pradžių noriu pamatyti prekę, o paskui – pinigai. – surimtinau jo fizionomiją.
Tačiau buto šeimininkas neapsimetė. Jis sparčiais žingsniais nukurnėjo į kitą kambarį ir netrukus atsinešė popieriuj suvyniotą mišinį.
-Tu neapsiriksi.- tarė prekeivis,- “Kosmo” mūsų mieste dar niekas nemėgino. Kituose “taškuose”, žinau, dar niekas nepardavinėja. Niekas dar neišbandė...
Su prekeiviu išsiskyriau tyliai. Netrukus, galvodamas vien apie kaifą, sugrįžau namo. Vos tik atrakinus buto duris sučirškė telefonas. Kiek pasimetęs suskubau prie ragelio.
Anapus kalbėjo vienas mano pažįstamas, kuris siūlė atsigert alaus. Jam pasiūliau užeit pas mane į namus. Žinoma, jis džiūgaudamas su manim sutiko. Tiesa, dar pasiteiravo ar turiu kokios nors “pornografijos”. Jam atsakiau, kad bus ir jos. Tarp kitko užsiminiau, kad turiu naujų miltelių. Netrukus supratau, kad ir mano draugužis norėtų jų pabandyti...

Aš nežinojau kaip veikia “Kosmo”, todėl savo bičiuliui negalėjau paaiškinti kaip ir kokią dozę reikia vartoti. Prie “Kosmo” nebuvo jokio vartojimo aprašymo ar bendrų patarimų, o ir pardavėjas, prisiminiau, neturėjo jokios aiškesnės informacijos apie šiuos narkotikus. Beliko pasikliauti intuicija.
Girdėjome, kad naujos kartos kvaišalas yra skiedžiamas šaltu vandeniu. Pilkšvus miltelius supyliau į stiklainį ir išmaišiau. Tuo tarpu mano gerasis pažįstamas iš maišelio ištraukė kelis butelius stipraus alaus, kurį nusprendėme ištuštinti kai nuslūgs narkotiko malonumas. Paskui išmaišytą mišinį padalinau perpus, supildamas į dvi stiklines...
Jau po minutės neberegėjau savo draugo. Akyse tarsi įspūdingame stereofilme kambarys susiraitė tarsi perdžiūvęs rudeninis lapas. Paskui lubos plyšo ir priekyje atsivėrė tamsus žvaigždėtas dangus (nors tąkart dar tebebuvo diena). Reginys buvo toks tikroviškas, jog net šaltį pajutau. Vėliau išgirdau iš paskos mane kažką šaukiant, bet, matyt, buvau pernelyg toli, kad mane kas nors išgirstų Todėl, nors ir mėginau kažką sušukti, tačiau iš to niekas nepavyko. Ypač tuomet, kai ėmiau smigti į kažkokį tikrovišką pasaulį. Tai buvo į mane riedantis Mėnulis. Ir tik dabar pajutau, kad man ima trūkti oro, o kaulus persmelkė šalčio adatos.
Iš karto užsidegiau išgąsčiu. Norėjau kaip mat sugrįžti ten, iš kur lėkiau, tačiau šaltas, be gyvybės Žemės palydovas jau prašėsi mano galvos...
Kai kritimas nutrūko, pastebėjau, kad guliu kažkokioj patalpoj, kurios sienos buvo išmargintos idiotiškais ornamentais, bet greitai ir šis vaizdas išnyko – sienos susisuko į ritinį. Po akimirkos pakraupęs žiūrėjau į save, gulintį atšiauriame ledyne.  Tarytum iš šalies žvelgiau į apšerkšnijusias rankas ir ledo sukaustytas kojas. Vėliau ilgai veikti žadėjęs kaifas atslūgo.
Gulėjau veidu į šaltas it šaltinio vanduo grindis, apgaubtas absoliučios tamsos. Kur esu iš karto nesupratau. Ant žemės gulėjo pusiau nugerta stiklinė su sušalusiu turiniu. Tik atidžiau įsižiūrėjęs dangaus ir sienų vietoje išvydau beslenkančias žvaigždes bei Žemės diską. Tiesą pasakius jaučiausi kaip koks kosmonautas, nes netrukus nebejutau savo svorio. Į mane artėjo žvilganti žemės šviesoje briaunuota stiklinė su kietu “Kosmo”. Už poros žingsnių virš tvirto pagrindo  plūduriavo kažkur matyta figūra. Po mažu atsipeikėjęs supratau, kad ten kybo mano draugužis, kuris, atrodo, dar mėgaujasi narkotiku. Aš, supratęs, kad mano išgertas mišinys jau nebeveikia, prisiartinusią stiklinę nubloškiau į šalį. Indas, atsitrenkęs į sieną pažiro  šukėmis. Pagyvintas dūžtančio stiklo garso, šūktelėjau:
-Ei, Aiva! Tu gyvas?
Bet jis nieko neištarė, tik vartaliojosi retame ore. Norėjau prisiartinti prie draugo, tačiau pastangas apvainikavo nesėkmė. Jis nutolo ir nėrė  į siaurą koridorių. Tuo tarpu mano ausis pasiekė gūdi mechaniško balso išreikšta informacija, kad netrukus šiame sektoriuje baigsis oras. Kad tai tiesa, ėmiau justi savo plaučiais, kurie ėmė tiesiog deginančiai plyšti dėl deguonies stygiaus, o galvą rakinti nepažįstamas skausmas.
Turėjau netrukus uždusti ir nukeliauti, matyt, pragaran, kai priešais mano akis išdygo kažkur regėtas objektas. Priekyje į mane artėjo skafandru vilkinti žmogysta, pasišviesdama sau kelią prožektoriumi. Tas asmuo atrodė iš tiesų pažįstamas. Savo plyštančia iš skausmo galva suvokiau, kad tai astronautas. Jį dar vakar vakare mačiau per televizorių. Tai Bilas Draizeris - orbitinės stoties “Kolumbus - 2” astronautas.
-Ar aš dar kaifuoju? – dar abejojau.
Draizeris, išvydęs mane, nenustebo tarytum seniai būtų laukęs tokių, kaip aš, svečių. O jo atsakymas  nuskambėjo   pakankamai  aiškiai. blaiviai ir ramiai:
-Ne, jau nebe. Tu esi orbitinėje stotyje, kurią užvakar ištiko smulki avarija.
-Kaip čionai atsidūriau? – man buvo įdomu (ir svarbu) sužinoti tiesos detales.
Bet astronautas nuo atsakymo išsisuko. Aš, pagalvojau, čia atkeliavau, matyt, to paties “Kosmo” dėka. Ir neapsirikau:
-Tu pakeisi žuvusiuosius. Ar naudojai “Kosmo”? – pasidomėjo Bilas.
-Tttaaip. -  dūsdamas nutęsiau, -  Dabar d...duok oro...
Jis man pakišo deguonies kaukę, o netrukus supratau, kad iš tiesų  lemta tapti tikru kosminės stoties darbuotoju. Apie tai kažkada svajojau dar vidurinėje mokykloje.
-Ką turėsiu čia daryti?
Žinomas astronautas ištarė:
-Būsi atsakingas už šiukšles ir išmatas. Pernelyg daug jų čia susikaupė.  O gal dar turi ir astrofiziko kvalifikaciją?
-Ne. – ištariau truputėlį pasimetęs, - Aš tik paprastas santechnikas.
Po to pridūriau:
-O kas atsitiko tam, kuris čia dirbo prieš mane?
Jis nieko neatsakė...
Po kelių minučių pamačiau priekyje plaukiančias išmatas, kurios kabojo ore. Jas, supratau, turėjau surinkti ir pašalinti. Tai jau nebebuvo “Kosmo” kaifas. Tai kvepėjo realybė. Iki pietų  kosmoso laiku, sakė, dar buvo likusios trys valandos. Kažin ar itin prastą savijautą turėsiu čia kuo pataisyti? Juk Žemė, o tuo pačiu artimiausias “taškas”  buvo labai toli...

2002 07 24  Plungė