X
      
     Atsiradus sausio 16-jai, (2009 m.) pradedi daug ką geriau supranti. Vien todėl jau ji ne šiaip sau ar niekinė. Tai daiktas, kuri reikia imti atsargiai, neįvyniojant jo vien riaušių sampratos tvarsčiais. Net rašant apie „Santariškių Kalėdas“, galvoje paskambino supratimas:
     Kai brandini, nokini ir tikiesi gero darbo, deja, ne visuomet taip atsitinka. Neretai dėl priežasties, kad nepataikei į tinkamesnį laiką. „Koks raguotas biesas  mestelėjo mums tą šešioliktąją!“- aikteliu ne kartą ir net nežinau, kiek kartų, nenorėdamas jos matyti šalia 1991 metų tryliktosios.  Šio sausio 16 –ąją  nuo to sausio 13 – tosios skiria per 18 metų, bet, - kad ji pastiptų! - nesidėlioja atskirai: ir tryliktoji, ir šešioliktoji sausyje, žiemoje. Iš tiesų - šalta. Per sielą perpučia tie patys laiptinių skersvėjai, kurie susuko, iškreipė mane Naujininkuose, o numetė ligoninėje.
Bet štai kažkokiu  momentu keičiu įvardį  AŠ, ir jo vietoje  padedu, na, sakykime, tai, ką vadiname NEPRIKLAUSIOMYBĘ.
    - Na ir kas?
    - Ogi tas, kad jai skauda ne mažiau, negu man. Ji irgi iškreipta, ją irgi reikia pavežti į Santariškių ligonines.

     Parašęs po sakiniu tašką, sustoju ir laukiu manydamas, kad gal kas atslūgs galvoje. Tačiau ir vėl pykstu linkėdamas, kad greičiau pasikartų tas raguotas  nelabasis su jo  man siunčiamais skersvėjais. Pasilenkiu prie savo šunelio:
     - Kandžiau, tik pagalvok, koks sutapimas, - juokauju apie  skersvėjus, bet rimtu balsu: - Palaukė, palaukė ir iš Naujininkų persimetė pasiausti Seimo pastato laiptinėse. Turbūt pirmiausia Seimo pirmininko  Arūno Valinsko ieškojo. Būtų radę, gal nebūtų atsitikę, kaip atsitiko. Na, ko taip žiūri? Bent amtelėki.
     Nesulojo.
     Atidžiai kaip iki tol  žiūrėjo man veidan. Akys rudos ir atspindi daugiau, negu anksčiau gebėdavau pamatyti. Mudu – namuose. Jau daugiau, kaip dvi savaitės. Iš čia atsimename Santariškes. Čia vartome jų užrašus. Ir išgirstu:
    - Į lovą, ponuli, į lovą. Lašelinė atkeliauja.
    - Jau atkeliavo.
    - Kol nesulašėjo, taip nesakyk.
    Guluosi į lovą ir pro adatą nusitiesia kelias iš lašelinės į veną,( turbūt, veną), o ten tik dievai ir gydytojai žino, kur tas skysti išsiskirsto. Ten, žmogaus organizme, irgi panašiai kaip valstybėje – regisi, esi jo valdžia: ar premjeras, ar seimo pirmininkas ar prezidentas, tačiau nežinai, kur ten suteka, išsiskirsto, išsidalina lašelinės turinys. Tai ko begali tikėtis iš Valstybės viršūnėje nutūpusios trijulės, jeigu per savo ligą suvoki, kad jie ne ką daugiau žino už mane, negebantį pasakyti, kur po organizmą išsiskirsto gerai mokantis plaukioti lašelinės vanduo. Bet skirtumai yra.
     Man pasakyta: „Į lovą, ponuli, -ir aš paklusnus. Maunu nuo šlaunies kelnes ampulei suleist, paskui atraitoju aukščiau dešinės rankos alkūnės baltinių rankovę, taip sakant, paruošiu aikštelę adatai į veną įbugdyti. Darbas ne malonus, bet kažkodėl tiki, kad blogau nebus, o tik geriau. Dabar žinau, kad atsitiko  tikrai geriau, ir tai jau ne spėlionės. Tai dabar netgi asocijuojasi  su sausio 16 d. įvykiais  - savotiška lašelinės injekcija į ligotos valdžios organizmą. Labai norėtųsi, kad padėtų. Tiesą sakant ir man gaila, kad manoji patirtis atsiradusi  anksčiau, kad negalėjau savo savijautos lyginti su valdžios savijauta tuoj pat po injekcijos jai.
  
      Buvo pirmadienis, trečia diena ligoninėje, kai pirmą kartą į palatą atėjo MANO gydytoja. Beje, pastebiu, kad taip - MANO GYDYTOJA - ją pradėjau vadinti tik sugrįžęs iš Santariškių. Ten, palatoje, negalėjau jos savintis - buvome keturi ligoniai ir visiems ji reikalinga. Net žinojame, kad labiausiai reikalinga sunkiausiai sergančiam Ričardui Banaško, o mažiausiai - Jurijui Kazlovskiui, jau  užuodusiam greitą sugrįžimą namo. Su Vytautu Juozapaičiu ją priėmėme, matyt, vienodu lygmeniu, tačiau jis ir ligoninei žinomas vyras. Natūralu, kad toks ligonis įdomesnis. Kol sveikas žinomas gal tik per televizorių ekranus ar radijo bangas, o  dabar – prašau!
     - Labas Vytautai. Tavo pavardės tikrai mums nereikia klausti..
      Apžiūrėjusi kitus gydytoja  sustojo prie manęs. Šiek tik pasimankštinau, užsimerkęs pataikiau rankos pirštu į nosį. Pastuksenusi kojas - rankas plaktuku, pasižiūrėjusi iš toliau ir arčiau ir, matyt, atsiminusi daug panašaus profilio veidų, tarė:
     - Tikėkim, kad viskas bus gerai.  Apie  40 metų, kai su tokios kategorijos ligoniais bendrauju, bet neatsimenu, kad kurio išvaizda atsistatė. Kažkas būtinai išlieka atminčiai. Te būna mažiau tokios atminties,  Kita vertus, gydytojui visuomet lengviau, kai prognozę sako jaunam žmogui. Geriau pildosi...
    -  Ačiū, daktare. Man labai smagu.
    - Smagu?
    - Kad teisybę sakote. Vėliau nereikės apšaukti melage.
    - Daug nedarbo dienų. Ilgu bus.
    - Kaip nors. Įsijungsiu internetą.
    Gydytoja nesuprato, apie kokį internetą kalbu, tačiau pasakiusi teisybę, matyt, negalėjo įtarti, kad kalbu užuolankomis. O ligonių nusikalbėjimai į lankas gal irgi nebuvo naujiena, kai reikia savo ligonius vežioti karietomis, pažymėtomis užrašais: NERVAI.
    - Hm, esi vienas iš nedaug, kuris neprašo šventėm į namus. Juk vaikščioji ir nieko ne skauda..
    -Tai netiesa , gydytoja. Labai skauda, bet reikia įsižiūrėti, pažinti save ir tokį. Be pudrų. Tikrą,- pasakiau gydytojai, bet ji neišgirdo, kadangi pasakiau tylėdamas. O kad kažką kalbu, veido mimika irgi nerodė; ji dar suvaržyta paralyžiaus...

Iš „Santariškių Kalėdų“