- Tai filosofinis klausimas, - nedrąsiai šypsodamasis pasakė Nonlyrikas.
- Tai etinė problema, - nesutiko Altugezer.
- Tai techninė užduotis, - autoritetingai nukirto Zajadlas.

Altugezer ir Nonlyrikas susižvalgė. Abiems buvo aišku, kad praraja tarp filosofijos ir etikos akimirksniu sumažėjo. Altugezer padrąsinamai nusišypsojo kolegai, Nonlyrikas linktelėjo. O Zajadlas įtariai pažvelgė į abu ir perspėjamai paplekšnojo delnu į stalą:
- Mūsų skyrius, kolegos, išgyvena krizę. Ar žinote kokią?
- Ne, šefe, - nustebo Nonlyrikas.
- Nepastebėjom, šefe, -  nuoširdžiai sunerimo Altugezer.
- Jeigu nesuprantat ką noriu pasakyti, mielai paaiškinsiu. Ar reikės aiškinti?
- Nnnneee... – dvejodamas sumykė Nonlyrikas.
- Tuomet kibkit į darbą. Degtinę noriu matyti penktadienį ryte ant savo stalo, - Zajadlas susiraukė ir sumurmėjo, - ne, geriau po pietų. O geriausiai vakare, pusę šešių... Ir atminkit, kad nuosaikumas yra dorybė ne tik gyvenime, bet ir dirbant. Aš iki penktadienio būsiu tobulos kempinės pristatyme. Pasikliauju jūsų sveiku protu, kolegos.

Zajadlui išvykus, visą savaitę Išnovacijų skyriuje buvo taip neįprastai tylu, kad valytojai Overzetopless pakriko nervai. Neištvėrusi ji perprogramavo pagalbinius robotus riedėti ant vieno guolio vietoj penkių, suklijavo tobulais klijais papūgai  Emilijai snapą, o pati slankiojo nuščiuvusiais koridoriais kaip šmėkla, murmėdama po nosim aksiomas.  Trečiadienio rytą gūdi tyla skyriuje pasiekė kulminaciją ir paklaikusi Overzetopless, šaukdama „Du pi er kvadratu nėra pasiteisinimas! ”, išbėgo iš instituto vienom kojinėm, tuo mirtinai išgąsdindama silpnesnių nervų mažiau atsakingus darbuotojus. Labiau atsakingi darbuotojai nusprendė, kad ketvirtadienis bus ta diena, kai viskas paaiškės, ir jie neklydo. Ankstų ketvirtadienio rytą iš instituto išbėgo susitaršęs, bet laimingas Nonlyrikas, rankoje gniauždamas piniginę. Grįžo irgi bėgte, bet jau su pilvotu stiklainiu marinuotų agurkų rankose. Atsakingi darbuotojai lengviau atsiduso ir paprašė Overzetopless sugrįžti. Ją Išnovacijų skyriuje pasitiko duetu atliekamas choralas, harmoningai sklindantis iš laboratorijos. Tyla baigėsi.

Penktadienio vakarą Zajadlas, barbendamas pirštais, stebėjo ant stalo stovintį stiklainį, kuriame plaukiojo milžiniškas, linksmai žalios spalvos agurkas, švilpaudamas lengvutę melodiją. Ant stiklainio buvo pritvirtintas laikiklis, lyg pigi girlianda juosiantis kakliuką. Laikiklyje puikavosi trys taurelės. Zajadlas pakilo nuo stalo, atidarė kabineto duris ir suriko baisiu balsu. Nonlyrikas su Altugezer skersomis įslinko ir neryžtingai sustojo tarpdury.
- Kas čia? – dūrė pirštu į besiturškiantį agurką Zajadlas.
- Projektas, šefe, buvo sudėtingas, ir šis eksperimentinis... – užsikirto Nonlyrikas
- Čia tobula degtinė, - tvirtu balsu ištarė Altugezer. Jo akyse išdidžiai sužibo nuoskaudos kibirkštėlės.

Zajadlas, valdydamasis, toliau barbeno pirštais į stalą ir žiūrėjo įrėmęs akis į Altugezer. Pastarasis pasipūtęs tylėjo, ilgesingai žiūrėdamas į kabineto tolius virš Zajadlo galvos.
- Išgerkit, - šaltu balsu liepė Zajadlas.
Altugezer alkūne bakstelėjo Nonlyriką, abu pasilenkė virš stalo ir spragtelėjo pirštais. Agurkas nustojo švilpauti, ligi pusės išlindo iš stiklainio, kurį laiką ramiai plūduriavo, o po to išspaudė į taureles skaidraus skysčio. Altugezer su Nonlyriku iškvėpė ir  išgėrė iki dugno.
- Kodėl tau įpylė daugiau? – paklausė Zajadlas Altugezer, kai moksliniai bendradarbiai sunkiai šnopuodami pastatė taureles ant stalo.
- Agurkas, šefe, atliko mūsų kūnų spektrometriją ir smegenų veiklos monitoringą, nustatė kiekvienam objektui, tai yra, gėrovui, optimalią alkoholio koncentraciją, atsižvelgė į skonio preferencijas, temperamentą ir gyvenimo prasmės perceptacijas, optimalų degtinės poveikio laiką ir, naudodamas stiklainyje esantį gryną spiritą, susintetino kiekvienam iš mūsų optimalią degtinės porciją, - išdidžiai atsakė Altugezer. Jo akys blizgėjo. Nonlyrikas, negalėdamas susilaikyti, pradėjo  niūniuoti panosėje.

Zajadalas po kelių akimirkų spragtelėjo pirštais. Agurkas išsunkė keletą lašų, Zajadlas nedvejodamas užsivertė taurelę ir užsimerkė:
-Hmmm.....

Altugezer prisijungė prie Nonlyriko niūniuojamos melodijos, o dar po kelių sekundžių iš Zajadlo kabineto skambėjo gerai suderintas, pergalingas trio.

Kitą dieną Zajadlas pranešė, kad tobulą degtinę reikia perdaryti. Altugezer su Nonlyriku bandė protestuoti, bet Zajadlas nesileido į kalbas:
- Mūsų produktai turi būti tobuli, bet ne per daug tobuli. Aš juk prašiau išspręsti techninę užduotį, o ne filosofinę – etinę. Pajuskit šią subtilią ribą, kolegos. Agurkas, tuo tarpu, liks mano kabinete.

Altugezer ir Nonlyrikui išdūlinus pro duris, Zajadlas atsiduso ir pastatęs stiklainį ant stalo pagalvojo: „Ar aš ne per daug reikalauju iš savęs? O iš kitų? “. Po to spragtelėjo pirštais.