Rašinėlis

Santrauka:
Pamenu, kai buvau trečiokas, mokytoja man liepė parašyti pirmąjį rašinėlį.
Tai buvo pradžia.
Pamenu, kai buvau trečiokas, mokytoja man liepė parašyti pirmąjį rašinėlį.

Trumpai ir aiškiai. Populiarus rašinėlio žanras tuomet siūbavo nuo žaislinės melodramos iki lengvos satyros, mokytojos pabalusiame veide. Rašomojo stalo stalčius prisipildė šimtais visokių, švelniai tariant, rašiMėlių. Bandžiau ir lyriką, kurią iš nemigos prižadino pirmosios meilės ir rytiniai gaidžiai, tačiau ir gavosi, aštriai tariant - gaidiškai. Pamirškim. Svarbiausia, jog rašimėliai buvo pilni manęs, jauno ir nevedusio, vaikiško vyro. Gaila, jie nenorėjo tapti esė, nes pastaroji kompiuterizuotoje vaikystėje buvo kažkur netoli Prancūzijos ir keliavo iki manęs lėtai, laukdama kol truputį subręsiu. Na, brendu.
  
As turu suniuką vardu Reksas. Jis moka loti. As jy myliu. Dar mylu mama. Ir kartais tete. Mociutę myliu, kai gauna pensiją. Dabar dar gražia klasiokę, nezinau kodėl.
---
Pavyzdinio rašinėlio ištrauka. Kaip pridera, gausi diktantinių klaidų. Įžangą ir išvadas praleidau, stokojant brangų skaitytojo laiką (negavau avanso už jį sumokėti). O dabar
                   Perskaitau ištrauką vėl ir vėl,
                       kad suprasčiau pagaliau,
                          kokį mėšlą rašiau.
Pilną jausmų, tiesos ir naivumo. Aiškų ir be priedų. Gryną. Dabar jį panaudojau šio esė trąšoms. Ir netyčiomis supratau, kad be šio mėšlo, nebūtų ir mano esė. Visų, kuriuos kažkada esu pabandęs parašyti. Kai bandymas bus vykęs, pranešiu visiem ir pasikabinsiu centriniam knygyne iškabą, kad pirkit mane ir skaitykit. Kaip Mažvydą. Tik kitam stiliui ir kitoj erdvėj. Tik ar pirksit, kai parsiduosiu?
   Dar ne laikas. Net vaiko nėra, o be jo mažai kas pirks. Nebent tu, jeigu susigundysi pigios lapų sangrūdos žydru viršeliu. Tokiu atveju dėl tavęs parašysiu turinį, kad nepasiklystum. O pradžioje įdėsiu įžanginį žodį su nevykusiai menišku savo autoportretu. Tik teks paprašyti, kad pats įsidėtum fabulą bei interpretaciją. Kitaip menka nauda iš tų esė, ir, ypatingai, iš pirmųjų rašinėlių. Graudu.
   Keista, bet nežinau ribos, nuo rašinėlio iki tikro darbo. Mokykloje apie ribas tylėjo, mokė pačiam nusibrėžt. Savaime suprantama – neturėjau brėžtuko, tad taip ir nesupratau konkrečios ribos. Bet ji skamba panašiai, kaip gyvas garsas fonogramoje. Tiksliai ir aiškiai - ji neegzistuoja. Visi rašinėliai tikri. Todėl ir rašau būtent juos. Nieks manęs už tokį poelgį nemuš, nešaudys ir neištrems į šiaurės ašigalį ar kokį kitą galą. Ir gerai darys.
   Paniškai bijau, kad pernelyg laukiu dienos, kai prie lango nutūps paukštis su evoliucinėm plunksnom. Vieną jų nupešiu ir įdėsiu čia. O jūs visi stebėsitės, kokia ji tikra. Galbūt net nueisit į artimiausią paukštyną ir palyginsit ją su kitomis. Deja, draugiškai patariu nesistengti, nes mano sparnuočio ten nebus. Jis dar plasnoja. Nuo vieno rašinėlio prie kito esė. Oi, išdykėlis. Kai surimtės, nueisiu pas trečiokus ir kaip stambus filosofas atskleisiu stambią gyvenimo tiesą: Parašykit, vaikai, pirmą rašinėlį!
Eseistas

2009-01-23 04:17:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eseistas

Sukurta: 2009-01-23 23:33:20

Na kiekvienas interpretuoja savaip :P beje, liekamąją vertę turi kiekvienas darbas. Nors pats jaučiu, kad šiam esė trūksta gyvasties, bet mintis tikrai gera.
Paprastame dalyke rasti svarbą ir ją perteikti esė stiliumi - mano pareiga. Vat :)

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2009-01-23 09:40:45

Būtų neblogai, jie čia būtų ironija. Deja, čia tik saviplaka. Ir savigaila.