Baltas pusnis supylė sausio rankos,
Medžius ir krūmus papuošė baltai.
Šis žemės rūbas minkštas, skaudžiai šaltas,
Tik sniego žvilgis kerintis dažnai.
Ir aš krentu balta snaige po kojom,
Lengvai sūpuojama žiemos delnų.
Nors mažą lopinėlį, bet užkloju. –
Juodos žemelės apdaru tampu.
Snieguolės baltos tarsi sodo paukštės
Pakyla ir plasnoja vėl pūgon
Lyg išsigandusios, lyg būtų baikščios
Sugrįžta, tupia lango atbrailon.
Ir aš jaučiuosi tarsi būčiau paukštė, -
Pakylu, sūkury aukštai sukuos.
Mane vilioja ne trauka, o aukštis
Ištiesi delną, tūpsiu... ant kaktos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-22 18:22:37
Ištiesi delną, tūpsiu... ant kaktos.
Gražiai...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-01-22 13:09:13
Lyriškas kalbėjimas. Man labiausiai turbūt paskutinis posmas.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-01-22 13:07:27
patiko...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-21 22:31:03
Mane vilioja ne trauka, o aukštis
...puikiai ir didingai skamba...žiemos minkštu baltumu...
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2009-01-21 21:14:53
Krenti snaige į delną, ant kaktos,
Kai kam įsipini į plaukus ir mintis,
Tyrai balta tu pavirsti į snaigės lašą
Lyg ant žemės - nuo žemės sudiržusiuos delnuos...