Baltas pusnis supylė sausio rankos,
Medžius ir krūmus papuošė baltai.
Šis žemės rūbas minkštas, skaudžiai šaltas,
Tik sniego žvilgis kerintis dažnai.

Ir aš krentu balta snaige po kojom,
Lengvai sūpuojama žiemos delnų.
Nors mažą lopinėlį, bet užkloju. –
Juodos žemelės apdaru tampu.

Snieguolės baltos tarsi sodo paukštės
Pakyla ir plasnoja vėl pūgon
Lyg išsigandusios, lyg būtų baikščios              
Sugrįžta, tupia lango atbrailon.

Ir aš jaučiuosi tarsi būčiau paukštė,  -
Pakylu, sūkury aukštai sukuos.
Mane vilioja ne trauka, o aukštis
Ištiesi delną, tūpsiu... ant kaktos.